Gal, niekam ir nebus įdomu, bet vis tiek parašysiu, nes tai labai įdomu man pačiai: parašiau Marijampolės Cukraus /cukriaus/ Fabrikui elektroninį laškelį ir pasveikinau juos Aštuoniasdešimtmečio proga. Pasigyriau, kad už fabriką esu kokiom penkiom pėtnėčiom vyresnė ir priminiau jiems /žiauriems kapitalistams/, kad anų /smetoninių/ laikų Fabrikantai, įvairių švenčių proga apdovanodavo savo darbininkų vaikučius spalvoto /rausvo ir žydro/ cukraus rutuliais ir visokiom dovanėlėm... Dar parašiau, kad prisimenu viduje pastato buvusius ilgus metalinius laiptus, kurie, jais lipant, labai aidėdavo... Kai atnešdavome tėtei pietus, mano broliukai kaip padūkę tais laiptais bėgiodavo, o aš bijodavau per daug atviros erdvės ir gausmo... Dar aprašiau jiems istoriją, kaip mano tėtę šiame fabrike kokiais 1934-35-ais m., o gal ir dar anksčiau, įdarbino jo "Aniolas Sargas"... Tėtės darbas buvo stovėti ar sėdėti vidinėje pastato pusėje prie paradinių/?/ durų. Jis ten stovėjo prie Smetonos, prie pirmųjų rusų, prie vokiečių ir prie ilgalaikių rusų iki pensijos ir dar gerokai po jos.... Labai norėčiau tuos "runkelius" aplankyti, bet tai padaryti, neleidžia mano vestibiulerinis aparatas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18657