vakar vel pataikiau paziuret forsaitus. tiesa pasakius, reikejo kazko atpalaiduojancio, nes grizau is miesto visai praradus prekine isvaizda. skaudama nugara. vilkdamasi pavydejau net senutei su lazdute, kuri ejo zvali ir ori (jei jau apie oruma uzejo kalba). tai va, serijos pradzioje laidojo senaji dzolijana. burelis juodai apsirengusiu zmoniu prie kapo ir pastoriaus kalba. apie tai, kad daugiau dzolijanui nebereikes galvoti ka apsirengt, ka valgyt, nebereiks rupintis del apkalbu ir zmoniu nuomones. nesu girdejus tokio grazaus pamokslo per jokias laidotuves. visuomet akcentas ant neisvengiamybes, skausmo ir pazado susitikti kazkur anapus (nemanau, kad tai labai guodzia likusius gyvus, kurie tuoj vaziuos valgyt geduliniu pietu ir kol kas stumia salin minti apie mirti). nepatinka man pavasaris, nepatinka sitokia saule, o namuose laukiame liudnu naujienu. keista, kad sirdyje ramu. tai suteikia vilties, kad visas baigsis gerai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19564