CC pamokslas labai laiku. Palaidojom Kėdainių močiutę. Tąkart, kai negalėjau per Didįjį Penktadienį išvažiuoti, - turėjau keist akumuliatorių, paskambinau kunigui, kad gal reiktų atidėti kitai dienai tą ligonio sakramentą, jis man atsakė: "Jokiu būdu, aš pats nuvyksiu, tik paprašykit daktaro ar seselės, kad ją įspėtų, kad ji būtų pasiruošusi laisva valia priimti." (Anksčiau šį sakramentą vadino "paskutiniu patepimu"). Dėl to esu jam be galo dėkinga, nes, atrodo, kad močiutės siela/dvasia tik to ir laukė. O sulaukus, ankstyvą Velykų prisikėlimo rytą, ramiai iškeliavo... į dausas. Jei kas nors jums sako, kad visi geri žmonės jau savaime eina į dangų, - tai nėra tiesa. Močiutė buvo kone šventoji. Optimistė, jumoristė, niekada nei vieno niekuo nekaltindavo, (o tai, ko gero, ir yra jos pačios nekaltumo išraiška) kitam galėjo paskutinius marškinius atiduoti. Visais atžvilgiais dora moteris). Ir visgi ji ko gero nebūtų nuėjusi į Dangų, jei nebūtų bent prieš mirtį pasakius Jėzui TAIP. Juk su Jėzumi buvo nukryžiuoti dar du latrai, nelabai geri žmonės. Bet vienas iš jų kreipėsi į Jėzų, kad užtartų jį Danguje. Tai ir buvo tikėjimo Jėzumi išraiška. Ir Jėzus jam atsakė, kad dar šiandien tu būsi su manim Rojuje. Ar panašiai. Dar prieš metus Mociutė dažnai stebėdavosi, kodėl jos tokie geri vaikai, bet kažkodėl nesutaria. Manau, kad ji vargšė nesuprato, jog dėl to gali būti kaltas jos pačios nesusitaikymas su Dievu, kurį ji paliko savo gyvenimo nuošaly. Ji nesuprato, kad gal būt ji pati yra tos dvasinės šaknys, kurios bando gerti vandenį iš išdžiūvusio šaltinio,.. o dėl to ir šakos ima džiūti. Bet štai vos tik ji priėmė paskutinį sakramentą, susitaikymą, pasakė Jėzui TAIP viskas staiga pasikeitė. Visas laidotuves nuo pat pašarvojimo gaubė kažkokia šventa ramybė. Gražios buvo duotos abi dienos. Labai skoningai dekoruota šarvojimo salė su Gyvenimo medžio motyvais (kalvystės šedevras) greta unikalios Kėdainių medinės bažnyčios. Nepaprastai gražias giesmes, angeliškais balsais giedojo dvi jaunos vienuolės, švelniai pritardamos sau jonika. Tikrai galima buvo jausti Šventąją dvasią plasdant... vyko tikras susitaikymo su Dievu ir visų su visais stebuklas... prigužėjo daug giminaičių ir kitų ilgo močiutės gyvenimo pakeleivių. Visi jautėsi palaiminti. Taip sutapo, kad ir mano internetu susirastas kunigas Tomas buvo iš tos pačios bažnyčios ir kitądien aukojo mišias. Taigi, įsitikinau, žmogus išteisinamas ne už gerus darbus, bet tikėjimu. Jei gautume išgelbėjimą už gerus darbus, kaip geri žmonės, tai Jėzus būtų numiręs veltui. Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi priimti Dievo malonę. Tie, kurie tiki, kad už gerus darbus gaus Dangų, viso to tikisi tik per savo pastangas ir tarsi atmeta Dievo malonę ir stengiasi apsivalyti patys. Tai Senojo Testamento nuostatos. Žmonės nuo Dievo malonės atpuola bandydami save išgelbėti kitaip, nei per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Remdamiesi savo pastangomis gyventi krikščioniškai ir įveikti pagundas, būtinai patiriame nesėkmę. Negalime pasikliausti nei savo energija, nei savo kūniška prigimtimi, o tik mumyse esančia Šventaja Dvasia. Pasikliaudami savoi jėgomis atpuolame nuo Dievo malonės. Dievas duoda dovanai. Tereikia, kad Jis mus pasiektų. Kaltė ir netikėjimas trukdo. Labiausiai išlaisvina suvokimas, kad nebereikia stengtis ir tereikia Juo pasitikėti, jam save patikėti ir daryti ką jis sako. Kai sakome, kad be Dievo nieko negalime, darome Jam garbę. Ir tada atsiduriame viename lygmenyje. Atsakomybę už mūsų gyvenima pasiima Jėzus. Pasak apaštalo Pauliaus, laikydamiesi įstatymo, paniekiname Dievo malonę. O kai atsisakome savo pastangų, užleidžiame kelią Dievui, todėl patiriame begalinę laisvę. Pasitikėjimas Jėzumi, yra visos krikščionybės asmė. Tai paprasta, bet tik šis kelias yra tikras. Jei jis mus palaiko, vadinasi gali išspręsti ir visus mūsų rūpesčius. Ilsėkimės Dieve... Amen. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19564