Labučiai. O jergutėliau, iki ko nusiritote - iki Drevermano! Juk pakanka perskaityti kad ir to paties Beresnevičiaus bent keletą minčių, kad suprastum, kokį grybą pjauna tasis Drevermanas. Pakanka teiginių, kad jis nepripažįsta popiežiaus, Bažnyčios dorovinio mokslo, tvirtinimo, kad celibatas pagrįstas neurotiniu faktorium, kad Jėzui būtų nereikalinga tokia Bažnyčia" - visa tai prieštarauja Raštui! Drevermanas visiškai nepažįsta Dievo! Apskritai jis nuvažiuoja į lankas, o drauge - ir mūsų laumė laumužė: "Trumpai tariant, jis sako, kad į Biblijoje aprašomus įvykius reikia žiūrėti ne kaip į istorinius, o kaip į mūsų sieloje vykstančius. Tai ta prasmė taip smarkiai perkelta, kad virsta visiškai kitu supratimu. Ir tada tampa net neesminiu klausimas, yra Dievas ar jo nėra." Ką čia bepridursi... Dievo žodis yra universalus, jis apima ne tik mūsų laiką/istoriją, materialųjį pasaulį, bet ir sielą bei dvasią. Štai ką aš tau laume pasakysiu: tiksliausiai ir geriausiai tikrovę pažįsta tas, kas palaiko ryšį su Dievu, kas nuolat su Juo tariasi, stengiasi gyventi pagal Jo valią, - radikaliai kalbant, žmogaus vertė priklauso nuo ryšio su Dievu, kad ir kaip jūsų liberaliai klausai tai nemaloniai skambėtų. Sakei, laume, kad tvirtinimas, jog tikinčiojo gyvenimas sunkesnis, yra lėkštas. Kaip čia pasakius. Pats Jėzus kalbėjo: "Mano jungas saldus, mano našta lengva". Išeitų, kad besikliaunančiam Dievu gyvenimas yra lengvas - gyvenk pasišvilpdamas. Nežinau, man rodos vis dėlto, kad tikinčiajam sunkiau (sakau iš savo patirties) - vien dėl to, kad labai nelengva kliautis Dievo pagalba. Juk jis sakė: turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, kalnus kilnotumėte. Deja, bent aš negirdėjau, kad šitai kam nors būtų lengvai pavykę. Šiaip iš savo patirties pasakysiu, kad kol Dievas nešė ant rankų, tol viskas buvo lengva, miela, gražu. Bet kai pradedi eiti pats, kai ištinka (neišvengiamai!) nelaimės (iš čia ir mintis, kad Dievas su žmogumi kartais kalba per ligas - savaime suprantama, - juk nori apvalyti, nuskaistinti žmogaus dūšią, o tai visada skausminga), negana to, kai pradedi melstis už kitus ir užsiverti jų naštą - juk pasakyta - nešiokite vieni kitų naštas, nesvarbu - malda ar darbais, reikia ir tuo, ir anuo (čia aš nebūtinai apie save) - nesaldu, nesaldu... Prisimenu laikus, kai gyvenau netikėdama - Dieve mano, niekas nerūpėjo, santykiai buvo plokšti ir horizontalūs - kiti-aš, galų gale jei Dievo nėra, juk galima daryti viską! Jūs tą patys žinote. Kokia prasmė gyventi? Dėl kitų? Kuriems galams? Dėl meilės? Kaip jūs galite mylėti būdami savanaudžiai egoistai? Kaip jūs sužinote, kas yra tikroji meilė? Kaip jūs surandate atskaitos tašką? Ar tik ne save juo laikote? Štai ir Drevermano kliedesiai - esą neesminis dalykas, yra Dievas, ar nėra... Gražiau nepasakysi. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20030