Kai manęs paklausia ko labiausiai gyvenime gailiuosi, tais pirmu punktu
eina tai, jog pradėjau rūkyti, o antru - kad nesimokiau kalbų (kai buvau
jaunas ir gabus). Šeimoje kalbėjom lietuviškai su tėčiu, o rusiškai
su mama (nes prieš karą (jai buvo 4 metukai) pabėgo į Rusiją ir
grįžo į Lietuvą tik 1956 - tad rusų kalba jai jau buvo gimtoji).
Šeimoje su jos mama jos kalbėdavo tik idiš (kad kiti - tėtė, aš ir
sesuo - nesuprastų). Mūsų su sesute šitos kalbos nemokė, taip apmaudu
dabar. O kai apsigyvenom Izraelyje, tai sūnūs ilgainiui tarpusavyje
kalbėdavo hebrajiškai, aš ir žmonelė su jais TIK lietuviškai, mano
mama rusiškai (mes su žmona prie vaikų, kad nesuprastų, irgi kartais
pereidavome į rusų), o kai suvažiuodavo giminaičiai - tai tarpusavyje
kalbėdavo idiš. Galit įsivaizduoti tokius balius, kuriuose keturiom
kalbom kalbama? "Bardakas" totalus. Na, vaikai angliškai kalba puikiai,
dar jaunėlis šiek tiek vokiškai susišneka. Vyresnio neįkalbėjau
prancūzų išmokti - tingėjo, nors buvom atidavę į kursus. (Pavydžiu)
nepaprastai gerbiu žmones, mokančius kelias kalbas.   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20030