Tikėdamas Vieną DVą Kūrėją, Kurio Asmeninė Valia apreikšta
žmonijai Šventuoju Raštu, tu natūraliai nori gyventi pagal DVo Valią
ir Jo Įstatymą, bet ne pagal įstatymus, chaotiškai ir prieštaringai
priimamus daugumos "laisvai išrinktų" parlamentarų. Juk pagal
demokratijos dėsnį jie gali būti ir ateistai, ir satanistai,
priklausomai nuo pačios visuomenės sudėties. Taigi tiesos kriterijus
čia nie Tiesa (= DVas), bet egoistiniai visuomenės geiduliai ir
interesai. Todėl tiesa tokioje visuomenėje laikoma ne absoliučia, bet
santykine (reliatyvine), tapačia (suderintiems) gaujos narių interesams.
Absoliuti Tiesa (= DVas) čia niekam nerūpi ir negali rūpėti. Filosofai
net ima neigti ją ir visai ("Absoliučios Tiesos nėra, tai fikcija" –
"DVo nėra, sakė beprotis").
 
Todėl visai natūralų, kad ateistų ir demokratų visuomenės įstatymai
gali prieštarauti (ir neišvengiamai prieštaraus) DVo Įstatymui, tačiau
pilietis yra įpareigojamas vykdyti valstybės įstatymus, kurie iš
principo turi viršenybę prieš DVo Įstatymą. Pastarasis tad yra
išstumiamas iš gyvenimo kaip piliečio "privatus reikalas".

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20030