pasibaigė mano uošvė. Tyliai ir ramiai. O pačią paskutinę dieną
pamatė kas yra tikroji Lietuva (ji visą savo gyvenimą nugyveno gilioje
provincijoje, netgi iki Soviecko (Tilžės) nėra nuvažiavusi. Pažinčių
dėka įtaisėm į labai gerus slaugos namus. Vakar nuvežėm keturiems
mėnesiams, o šiandien mirė. Kol vežėm dar matė Šv.Petro ir Povilo
bažnyčią ir Gedimino pilį (tarkim, kad tai yra gerosios Lietuvos
pavidalai). O paguldžius į palatą, šalia besivoliojanti, matyt labai
įtakingos giminės moteriškos lyties  padugnė (su tvarkinga chemine
ševeliūra), pareiškė- "tai dabar aš čia turėsiu myžalais
kvėpuoti". Palikom tą šliundrą savo pačios pižoniška tulžim
springti- nesivėliau į pelnytus atsakus. Nors labai norėjosi didžponės
pasiteirauti- o kodėl gi ji tokia ypatinga Šveicarijos gydyklose rožių
neuosto. Bet sumanėm kitaip- skyriaus vedėjos paprašyti deramesnės
kompanijos dėl psichologinio komforto. O šiandien uošvienė jau matyt
beldžiasi kitos kompanijos, kurios nei pats kiečiausias gydytojas, nei
artimieji nesudarys. Tik neskubėkit su užuojautomis, nes man tai kas?-
uošvė. Tik tiek, kad maniškei rankos dreba.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20030