Žiūrint pro mano langą atrodo, kad visas dangus paukšteliais nusėtas:
kieme auga didžiulis kaštonas, kurį skriaudžia tūkstančiai mažučių
musyčių -  paukšteliai, daugiausia zylutės, jomis maitinasi ir tuo
pačiu gelbsti kaštoną nuo visiškos pražūties... Man labai gaila to
medžio: kol sprogsta lapai ir žydi jis būna labai gražus ir džiugina
akį ir sielą, bet tik spėjus peržydėti lapus užpuola tie siaubingi
parazitai /kurie pagal viską t.p. yra Viešpaties Dievo sutverti/ ir visas
grožis dingsta... Kad ir tie noės gandrai /nuostabus filmukas/...
Gandrai, gandrai, ga ,ga, ga -
trumpa tavo uodega. Kur lakioji, kur skraidai?
Kam tas varles išbaidai?... Gerai būtų, kad tik išbaidytų, bet, deja,
daugelis tų pasakų karalaičių liūdnai pabaigia savo gyvenimą ... ir
t.t. ir t.t.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20030