Man atsibodo peikti, varna. Pagalvojau, kad aš, pvz., taip neparašyčiau, nors ir nesistengiu. O vien peikti, kritikuoti, niršti, tyčiotis - žema. (Ir jei geranoriškai pasitinki autorių, tai ir į jo nuotrauką žiūri su draugiškais linkėjimais, girdi, Ivs?) Be to, matau naudą žmonėms tokiame rašyme - apsipirkimo ritualas yra turbūt pats sakraliausias dalykas (pasauliečiams). Reikia kaip nors griauti tokius stabus. Sveikinu autorę, tikrasis rašytojų darbas - ne rodyti save, o tai, kas pavergia ir kas išlaisvina. Thoreau Voldenas, kurį protarpiais pasiimu ir po gabaliuką paskaitau, irgi, matau, balansuoja ant pigaus pamokslavimo ribos, kurią priėjus norisi mesti knygą, nes maža ko iš jos besitiki. Bet jis, tarkime, užgriebia šią priklausomybės nuo sumaterialėjimo problemą daug plačiau: "Aš matau jaunus žmones, kurie, savo nelaimei, paveldėjo fermas, namus, klėtis ir žemdirbystės įnagius; šiuos dalykus lengviau įsigyti, nei jais atsikratyti [...]. Kas pavertė juos dirvos vergais? Kodėl jie turi suvalgyti tuos savo šešiasdešimt akrų, kai žmogui skirta suvalgyti tik savąją purvo saują? Kodėl vos gimę, jie pradeda rausti sau kapo duobę? Jiems reikia nugyventi visą gyvenimą, stumiant prieš save visą šį šlamštą." O mes gal geriau gyvename? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20048