Pastebėjau, šiais laikais, labai madinga kažką mesti – mest svorį, mesti vyrą, mesti rūkyti arba gert... Bet paprasčiau būtų mesti lauk visą puikybę ir tuštybę, o jau po to, daugiau nebereikėtų vargt.... Kaip rašė Josifas Brodskis, šitas Leningrado chuliganas, irgi turėjęs nemažą pabaisiškumo dozę, - „Ačiū Dievui, aš svetimas, aš nebekaltinu nieko…“ Geriau ir nepasakysi, pasisekė žmogui... Ačiū Dievui – tai jau tikrai. Myliu pabaisas. Laschas rašo apie kasdieninio gyvenimo holokaustą, - survival - išgyvenimas tampa raktiniu žodžiu konkurencingoje laukinio kapitalizmo aplinkoje. Nuolatos kamuojami įtampos, mes nebe gyvename, mes tik stengiamės išgyventi, netapti pasmerktais, nurašytais ir nereikalingais, kai esame nuolat supami ambicingesnių, agresyvesnių, labiau savimi patenkintų ir mažiau išmintingų. Agresija sublimuojama į godumą, vartojimą ir į konkurenciją. Atsiranda manančių, kad psichopatija yra privalumas ypatingai konkurencingoje aplinkoje, nes yra drąsaus vadovavimo, lyderystės prielaida. Taip, žmonės nepasimokė, žmonės nepasidarė geresni. Heinzas sako, kad neurotikų gvardija vis viena geriau negu krūva lavonų, ir aš kapituliuoju – man patinka pralaimėti ginčus, tai vienas iš būdų įgyti išminties. Kaip atsitinka, kad pasaulyje įsigali blogis? Juk tokie nuostabūs saulėlydžiai virš Osvencimo... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20048