Tema: PROZA. „Maxima“
Autorius: KarlaMarla
Data: 2012-07-24 09:21:17

Pastebėjau, šiais laikais, labai madinga kažką mesti – mest svorį,
mesti vyrą, mesti rūkyti arba gert... Bet paprasčiau būtų mesti lauk
visą puikybę ir tuštybę, o jau po to, daugiau nebereikėtų vargt....
Kaip rašė Josifas Brodskis, šitas Leningrado chuliganas, irgi turėjęs
nemažą pabaisiškumo dozę, - „Ačiū Dievui, aš svetimas, aš
nebekaltinu nieko…“ Geriau ir nepasakysi, pasisekė žmogui... Ačiū
Dievui – tai jau tikrai. Myliu pabaisas. 

Laschas rašo apie kasdieninio gyvenimo holokaustą, - survival -
išgyvenimas tampa raktiniu žodžiu konkurencingoje laukinio kapitalizmo
aplinkoje. Nuolatos kamuojami įtampos, mes nebe gyvename, mes tik
stengiamės išgyventi, netapti pasmerktais, nurašytais ir nereikalingais,
kai esame nuolat supami ambicingesnių, agresyvesnių, labiau savimi
patenkintų ir mažiau išmintingų. 
Agresija sublimuojama į godumą, vartojimą ir į konkurenciją.
Atsiranda manančių, kad psichopatija yra privalumas ypatingai
konkurencingoje aplinkoje, nes yra drąsaus vadovavimo, lyderystės
prielaida. Taip, žmonės nepasimokė, žmonės nepasidarė geresni.
Heinzas sako, kad neurotikų gvardija vis viena geriau negu krūva lavonų,
ir aš kapituliuoju – man patinka pralaimėti ginčus, tai vienas iš
būdų įgyti išminties. Kaip atsitinka, kad pasaulyje įsigali blogis?
Juk tokie nuostabūs saulėlydžiai virš Osvencimo...






-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20048