On 2009.12.30 17:53, Linas Petkevičius wrote: > Nu jolki palki... > > http://www.lvat.lt:81/?item=nutartFast&lang=1 Nuinaku lvat puslapis: dažniau nekrauna nei krauna, parsisiunčiau failą „nuasmeninta“, kuris, pasirodo, yra m$.doc formato, html teksto nėra. Lino duotas puslapis veikia 81 portu, todėl google nepasiekiamas, o nuorodos į jį iš pagrindinio irgi neradau. Štai nutartis: Administracinė byla Nr. N575-1387/2009 Procesinio sprendimo kategorija 45.4.7 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS N U T A R I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2009 m. gruodžio 28 d. Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutarties E. V. administracinio teisės pažeidimo byloje. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Patrulių rinktinės pareigūnas 2007 m. gegužės 9 d. surašė E. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2007 m. gegužės 9 d. apie 21 val. K. Baršausko gatvėje, Kaune, E. V. , pažeisdamas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3-241 patvirtintus Techninius reikalavimus naudojamoms kelių transporto priemonėms bei Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 273 punkto reikalavimus, vairavo automobilį Subaru Impreza, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio priekiniai šoniniai langų stiklai padengti šviesos laidumą mažinančia plėvele. Padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 1 dalį. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – ir Kauno miesto VPK VP EPT AVS) viršininkas 2007 m. gegužės 22 d. nutarimu E. V. pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį skyrė 125 litų baudą. II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs E. V. skundą, 2007 m. liepos 23 d. nutarimu panaikino Kauno miesto VPK VP EPT AVS viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Kauno miesto VPK VP EPT AVS apeliacinį skundą, 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 23 d. nutartį ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2008 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė E. V. skundą ir paliko Kauno miesto VPK VP EPT AVS viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimą nepakeistą. Teismas nurodė, kad apklausti liudytojai policijos pareigūnai L. M. ir P. D. nurodė, jog, apžiūrint automobilį vizualiai, buvo nustatyta, kad ant automobilio stiklių yra užklijuota plėvelė, nes atidarius stiklą matėsi atplyšęs dešinės pusės viršutinis kampas. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3-241 patvirtintuose Techniniuose reikalavimuose naudojamoms kelių transporto priemonėms yra nurodyta, kad automobilio stiklų, patenkančių į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu, šviesos laidumas turi būti ne mažesnis nei 75 proc. – priekinio stiklo, 70 proc. – priekinių šoninių bei priekinių durų stiklų (616 kodo 2 punktas). Bet koks aukščiau nurodytų stiklų papildomas apdorojimas (tamsinimas, šviesinimas, apipurškimas, apklijavimas bet kokia plėvele ir t. t.) yra draudžiamas, išskyrus automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį, kuri gali būti papildomai užtamsinta, tačiau ne plačiau kaip 15 cm (616 kodo 3 punktas). Automobilių stiklus, patenkančius į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu, papildomai tamsinti leidžiama tik Vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Techninių reikalavimų 616 kode taip pat nurodyta, kad šių reikalavimų kontrolė atliekama apžiūrint, identifikuojant sertifikavimo ženklus arba matuojant. Pagal techninių reikalavimų 9 punktą, apžiūrėjimas apima objekto vizualinę kontrolę, jei reikia, panaudojant tam tikrus įrankius arba prietaisus, jo ar jam gretimų elementų apčiuopimą arba klausos būdą. Todėl policijos pareigūnui vizualinės kontrolės metu nustačius, kad automobilio nurodyti stiklai yra papildomai tamsinti plėvele, neturint tam leidimo, šviesos laidumo matavimas nėra būtinas. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad E. V. argumentas, jog policijos pareigūnai privalėjo naudoti atitinkamas matavimo priemones stiklų šviesos laidumui nustatyti, yra nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Kauno miesto VPK VP EPT AVS viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. III. Apeliaciniu skundu E. V. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad jo vairuoto automobilio Subaru Impreza, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekiniai šoniniai stiklai nebuvo dengti šviesos laidumą mažinančia plėvele, o tonuoti gamykloje pagal leistiną normą ir atitinka AS2 standartą (AS2 pažymėjimas reiškia, kad automobilio gamintojas užtonavo gamykloje stiklus nuo 5 iki 29 proc.). Apeliantas pažymi, kad automobilio durys yra be stiklų rėmų, todėl esant drėgnam orui stiklų kraštai rasoja. Protokole nurodytu metu buvo drėgnas oras, šlapia. Vienas iš policijos pareigūnų net nebuvo priėjęs prie automobilio, jis sėdėjo policijos pareigūnų automobilyje ir apelianto automobilio neapžiūrėjo. Policijos pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, jokio šviesos laidumą matuojančio prietaiso nenaudojo, taip pat nelietė stiklų, kad galėtų betarpiškai įsitikinti, jog stiklai nepadengti plėvele. Apelianto nuomone, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 600 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 7.3 punktu, policijos pareigūnai negali vizualiai nustatyti stiklų skaidrumo be specialių priemonių. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinis skundas tenkinamas. Nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3-241 patvirtinti Techniniai reikalavimai naudojamoms kelių transporto priemonėms (2006 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 3-332 redakcija). Pagal šiuos Techninius reikalavimus naudojamoms transporto priemonėms, automobilių stiklų, patenkančių į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu, šviesos laidumas turi būti ne mažesnis nei 75 proc. – priekinio stiklo, 70 proc. – priekinių šoninių bei priekinių durų stiklų (616 kodo 2 punktas). Bet koks aukščiau nurodytų stiklų papildomas apdorojimas (tamsinimas, šviesinimas, apipurškimas, apklijavimas bet kokia plėvele ir t. t.) buvo draudžiamas, išskyrus automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį, kuri gali būti papildomai užtamsinta, tačiau ne plačiau kaip 15 cm (616 kodo 3 punktas). Minėtus automobilio stiklus papildomai tamsinti buvo leidžiama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl leidimų išdavimo kelių transporto priemonėms, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina“ patvirtintos Leidimų išdavimo kelių transporto priemonėms, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 3 punktą (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 268 redakcija), kelių transporto priemonių, kuriomis naudojasi Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas bei ministrai, taip pat priklausančių Vidaus reikalų ministerijai, Generalinei prokuratūrai, Valstybės saugumo departamentui ir jų pavaldiems padaliniams, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, karo policijai, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos ir teritorinių muitinių operatyviniams padaliniams, greitajai medicinos pagalbai ir ūkio subjektams, turintiems inkasavimo pažymėjimus, stiklų šviesos laidumas gali būti ir mažesnis negu leistina. Instrukcijos 5 punkte (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, kad šios instrukcijos 3 punkte nurodytoms institucijoms ir ūkio subjektams leidimus tamsinti kelių transporto priemonių stiklus išduoda Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas. Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos teisės aktai nustatė absoliutų draudimą apklijuoti automobilių stiklus, patenkančius į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu (priekiniai, priekiniai šoniniai ir priekinių durų stiklai), bet kokia plėvele, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka galėjo būti išduodamas leidimas papildomai tamsinti langus. Tačiau šio leidimo išdavimo sritis buvo labai ribota ir beveik visų privačių asmenų valdomų bei naudojamų transporto priemonių, t. y. didžiosios dalies transporto priemonių, priekinių, priekinių šoninių ir priekinių durų langų stiklų apklijavimas bet kokia plėvele buvo draudžiamas. Iš esmės tapatus teisinis reguliavimas nustatytas ir šiuo metu galiojančiuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, kurie patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 (2008 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 2B-509 redakcija). Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų 616 kodo 2 punkte (Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 2B-509 redakcija) nustatyta, kad draudžiamas bet koks stiklų, patenkančių į priekinį vairuotojo matymo lauką 180 laipsnių kampu, papildomas apdorojimas (tamsinimas, šviesinimas, apipurškimas, apklijavimas bet kokia plėvele ir t. t.), išskyrus, kad transporto priemonės priekinio stiklo viršutinė dalis gali būti papildomai užtamsinta (ne plačiau kaip 15 cm nuo iš transporto priemonės salono matomo stiklo viršutinio krašto). Dėl šios priežasties nėra pagrindo šioje byloje vadovautis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 straipsnio 2 dalimi ir pasisakyti dėl šiuo metu galiojančių teisės aktų taikymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kad jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju, jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad šiose nuostatose yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Todėl Techniniai reikalavimai naudojamoms kelių transporto priemonėms negalėtų būti taikomi, jei būtų nustatomas jų prieštaravimas atitinkamoms Europos Sąjungos teisės normoms, tarp jų ir toms, kurios yra tiesiogiai įtvirtintos pačioje Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir ES veikimo sutartis; iki 2009 m. gruodžio 1 d., t. y. Lisabonos sutarties įsigaliojimo, ši sutartis vadinosi Europos Bendrijos steigimo sutartimi (toliau – ir EB sutartis). ES veikimo sutarties suvestinės redakcijos 34 straipsnis (EB sutarties ex 28 straipsnis) nustato, kad „valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės“. Ši nuostata galiojo ir inkriminuojamo pažeidimo padarymo dieną (EB sutarties 28 straipsnis). Teisingumo Teismas laisvą prekių judėjimą yra apibūdinęs kaip vieną pagrindinių Europos Bendrijos teisės principų (Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 12 d. sprendimas Eugen Schmidberger ir kt. byloje, Nr. C-112/00, 51 par.), o pats EB sutarties 28 straipsnis yra taikomas tiesiogiai (Teisingumo Teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimas Ianelli byloje, Nr. C–74/76). Teisingumo Teismo praktikoje kiekybiniais apribojimais laikomos bet kokios priemonės, kuriomis visiškai ar iš dalies ribojamas importas ar eksportas, o bet kokia valstybių narių prekybos taisyklė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai riboti prekybą Bendrijos viduje, turi būti vertinama kaip priemonė, turinti lygiavertį poveikį kaip ir kiekybiniai apribojimai (Teisingumo Teismo 1974 m. liepos 11 d. sprendimas Dassonlille byloje, Nr. C‑8/74). Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas privalo vadovautis Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalis). Todėl nagrinėjamoje byloje pažymėtinas Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Portugalijos Respubliką Nr. C-265/06. Šioje byloje Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar teisės aktais įtvirtintas absoliutus draudimas ant visų variklinių transporto priemonių priekinių stiklų ir šoninių stiklų prie keleivių sėdynių klijuoti bet kokios rūšies šviesos pralaidumą mažinančias spalvotas plėveles trukdo prekiauti kitoje valstybėje narėje arba valstybėje, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – ir EEE susitarimas) šalis, teisėtai pagaminta ir (arba) parduodama spalvota plėvele, taip galimai pažeidžiant EB sutarties 28 ir 30 straipsnius bei EEE susitarimo 11 ir 13 straipsnius. Kaip nustatė Teisingumo Teismas, minėtas draudimas taikytas net ir tuo atveju, kai spalvotų plėvelių įprasto šviesos pralaidumo rodiklis atitinka Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos taisyklėje Nr. 43 „Suvienodinti reikalavimai dėl apsauginių stiklų patvirtinimo ir jų montavimo transporto priemonėse“ (nuoroda į minėtą taisyklę pateikiama 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyvos 92/22/EEB dėl variklinių transporto priemonių ir jų priekabų apsauginių stiklų bei stiklinimo medžiagų trečioje konstatuojamojoje dalyje ir II B priede) nustatytas mažiausias leistinas vertes. Pagal nusistovėjusią ETT praktiką, bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai varžyti Bendrijos vidaus prekybą, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams apribojimams, kurie draudžiami pagal EB sutarties 28 straipsnį. Teismas pažymėjo, jog suinteresuotosios šalys, prekybininkai ir privatūs asmenys, žinodami, kad plėveles draudžiama klijuoti ant priekinių ir šoninių stiklų prie variklinių transporto priemonių keleivių sėdynių, galbūt praktiškai visiškai nesuinteresuoti jų pirkti. Ginčytina nuostata daro įtaką beveik visų kitose valstybėse narėse ar EEE susitarimo šalimis esančiose valstybėse teisėtai gaminamų ir parduodamų spalvotų plėvelių, skirtų klijuoti ant variklinių transporto priemonių stiklų, pardavimui valstybėje. Minėtą draudimą teismas pripažino pertekliniu ir dėl to neproporcingu siekiamiems tikslams, todėl konstatuota, kad valstybė, uždraudusi klijuoti bet kokias spalvotas plėveles ant variklinių transporto priemonių stiklų, neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 28 ir 30 straipsnius bei EEE susitarimo 11 ir 13 straipsnius. Kaip minėta, ginčo metu galioję Techniniai reikalavimai naudojamoms kelių transporto priemonėms, taikant juos kartu su tuo metu galiojusia Leidimų išdavimo kelių transporto priemonėms, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, instrukcija, nustatė absoliutų draudimą apklijuoti automobilių stiklus, patenkančius į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu (priekiniai, priekiniai šoniniai ir priekinių durų stiklai), bet kokia plėvele, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka galėjo būti išduodamas leidimas papildomai tamsinti langus. Tačiau šio leidimo išdavimo sritis buvo labai ribota ir beveik visų privačių asmenų valdomų bei naudojamų transportų priemonių, t. y. didžiosios dalies transporto priemonių, priekinių, priekinių šoninių ir priekinių durų langų stiklų apklijavimas bet kokia plėvele buvo draudžiamas. Šis draudimas buvo taikomas neatsižvelgiant į plėvelės šviesos pralaidumą. Todėl toks draudimas, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai reikšmingai ribojo kitose valstybėse teisėtai gaminamų ir parduodamų spalvotų plėvelių prekybą Lietuvos Respublikoje – dėl nustatyto plataus masto draudimo klijuoti bet kokias plėveles ant motorinių transporto priemonių langų stiklų, patenkančių į priekinį vairuotojo matymo lauką 180 laipsnių kampu, dalis potencialių pirkėjų nebuvo suinteresuoti naudoti ir pirkti tokias plėveles bei jų nepirko. Tai akivaizdžiai neigiamai veikė šių prekių įvežimą į Lietuvos Respubliką. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu minėta Teisingumo Teismo praktika, šis draudimas yra vertintinas kaip ribojantis laisvą prekių, šiuo atveju tokių plėvelių, judėjimą Bendrijoje ir EB sutarties 28 straipsnio (ES veikimo sutarties suvestinės redakcijos 34 str.) prasme priskirtinas kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėms. Remiantis nusistovėjusia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika, kiekybiniam importo ribojimui lygiavertė priemonė gali būti pateisinama tik vienu iš EB sutarties 30 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų imperatyviųjų reikalavimų (žr. 1979 m. vasario 20 d. sprendimo Rewe‑Zentral, vadinamojo Cassis de Dijon, Nr. 120/78, 8 p.) su sąlyga, kad ir vienu, ir kitu atveju ši priemonė būtų tinkama siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršytų to, kas būtina tam tikslui pasiekti (2003 m. gegužės 8 d. sprendimo ATRAL, Nr. C‑14/02, 64 p.; 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimo Komisija prieš Portugaliją, Nr. C‑432/03, 42 p.). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių priežasčių, kurios leistų pateisinti Techninių reikalavimų naudojamoms kelių transporto priemonėms 616 kodo 3 punkte įtvirtintą draudimą apklijuoti bet kokia plėvele stiklus, patenkančius į priekinį vairuotojo matymo lauką 180 laipsnių kampu, kuris, kaip minėta, laikytinas ribojančiu laisvą prekių judėjimą tarp Bendrijos valstybių. Šiuo aspektu pastebėtina, kad šioje byloje teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją, Valstybinę kelių transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir sudarė galimybes pareikšti savo nuomonę (taip pat ir dėl apribojimo pateisinamumo), tačiau šios institucijos iš esmės nenurodė jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, kurie galėtų visiškai pateisinti nustatytą prekių laisvo judėjimo apribojimą, ir apsiribojo labiau bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija pastebi, kad įtvirtinant draudimą apklijuoti plėvele motorinių transporto priemonių langų stiklus, matyt, buvo siekiama užtikrinti kelių eismo saugumą, kas, pagal Teisingumo Teismo praktiką, esant tam tikroms sąlygoms galėtų sudaryti pateisinamas kliūtis laisvam prekių judėjimui (Teisingumo Teismo 1994 m. spalio 5 d. sprendimas Van Schaik byloje Nr. C-55/93, 19 p.; 2002 m. kovo 21 d. sprendimas Cura Anlagen byloje Nr. C-451/99, 59 p.). Tačiau nagrinėjamu atveju tai nėra pakankama priežastis visiškai pateisinti nagrinėjamą apribojimą. Motorinių transporto priemonių techninių normų derinimu Bendrijos lygmeniu iš esmės yra siekiama trijų tikslų: kelių eismo saugumo, aplinkosaugos ir užtikrinti rinką prekybai variklinėmis transporto priemonėmis pašalinant techninius prekybos apribojimus. Vadovaujantis 2001 m. spalio 30 d. Komisijos direktyva 2001/92/EB, kurią priimant buvo atsižvelgta ir į kelių eismo saugumo reikalavimus, priekinių ir priekinių šoninių transporto priemonės stiklų šviesos laidumas atitinkamai gali būti 75 ir 70 procentų. Tai leidžia daryti išvadą, kad net ir siekiant užtikrinti kelių eismo saugumą, galbūt visiškai pakaktų numatyti reikalavimą, jog ant priekinių, priekinių šoninių ir priekinių durų stiklų užklijavus atitinkamas (galbūt tam tikrus standartus atitinkančias) tamsinimo plėveles nebūtų viršytos stiklų pralaidumo ribinės vertės. Juolab kad pagal Techninius reikalavimus naudojamoms kelių transporto priemonėms ir Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus, Lietuvoje iš esmės buvo ir yra galima naudoti transporto priemonę su gamykliniu būdu tamsintais stiklais, jei jų pralaidumas nėra mažesnis už nustatytąjį. Todėl plataus masto absoliutus draudimas klijuoti bet kokias tamsinimo plėveles ant atitinkamų langų stiklų negali būti pateisinamas dėl jo neproporcingumo siekiamiems tikslams. Šiuo aspektu dar kartą pabrėžtina, kad valstybės institucijos, į kurias teismas kreipėsi, nenurodė jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, kurie galėtų visa apimtimi pateisinti nustatytą prekių laisvo judėjimo apribojimą, ir apsiribojo iš esmės bendro pobūdžio teiginiais. Nagrinėjamoje byloje E. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl to, kad 2007 m. gegužės 9 d., apie 21 val., K. Baršausko gatvėje, Kaune, vairavo automobilį Subaru Impreza (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio priekiniai šoniniai langų stiklai, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos teigimu, buvo padengti šviesos laidumą mažinančia plėvele, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3-241 patvirtintus Techninius reikalavimus naudojamoms kelių transporto priemonėms. Kauno miesto VPK VP EPT AVS viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimu apeliantui skirta nuobauda pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį. Šio nutarimo priėmimo metu galiojusio ATPK 123 straipsnio 1 dalis numatė atsakomybę už transporto priemonės vairavimą, neturint vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka išduoto leidimo naudotis kelių transporto priemone su stiklais, kurių šviesos laidumas mažesnis negu leistina. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vairuotos transporto priemonės priekinių šoninių langų stiklų šviesos pralaidumas nustatinėjamas nebuvo. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir į Europos Sąjungos teisės normų viršenybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. V. , net jei jo vairuojamos transporto priemonės langų stiklai buvo padengti šviesos laidumą mažinančia plėvele, negali būti laikomas pažeidusiu Techninius reikalavimus naudojamoms kelių transporto priemonėms ir juose įtvirtintą draudimą papildomai apdoroti bet kokia plėvele automobilių stiklus, patenkančius į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu, nes pastarasis draudimas prieštaravo Europos Bendrijos steigimo sutarties 28 straipsniui. Patikimų duomenų, kad ginčo langų stiklų šviesos laidumas buvo mažesnis nei leistina, nėra. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartis ir Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimas naikintini, o administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a : E. V. apeliacinį skundą tenkinti. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus viršininko 2007 m. gegužės 22 d. nutarimą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti. Administracinio teisės pažeidimo bylą E. V. atžvilgiu nutraukti. Nutarimas neskundžiamas. Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius