Aš, žinoma, irgi myliu gamtą, bet šį kart, biškį ne į temą, ir išsamiai :) . Tai atsitiko senai. Tada eidavau į darbą laukais, keliuku palei mišką, po to kirsdavau bėgius ir takiuku išeidavau prie pat gamyklos. Ir taip kas rytą. Smagu darbas užmiestyje. Tai buvo šokodolerių ir metalų karštinės laikai, kai kažkurio laikraščio redaktorius pareiškė - "metu šitą galerą, einu biznio daryti". Nesirgau ta karštine, bet šiokie tokie simptomai reiškėsi. Tai štai, kažkurį rytą, pakeliui į darbą, prie takučio žiūriu iš po žemių kyšo kažkokio automobilio radiatorius. Toks visas žalvariu žibantis. "Nors imk ir priduok supirktuvėn" - staigiai sumečiau,- "gaučiau kažkiek vagnorkių". Kaip visada tokiais atvejais sugalvojau ką pirkčiau, ar kaip kitaip išleisčiau ekstra pajamas - smagu svajoti, kur kas smagiau nei daryti. Kitą rytą akis vėl užkliuvo už to paties žalavarinio radiatoriaus, kyšančio iš žemės. " jo gerai būt iškasus..." - vėl tos pačios mintys... Po kažkiek laiko apsipratau su žalvariniu lobiu, nė nepastebėdavau jo, praeidavau pro šalį, mintydamas apie kokiu kitus kosminius ar kasdieniškus dalykus, ar, tiesiog, be minčių, atsargiai kojas dėliodamas, kad rasa nesušlapintų kelnių - vis tk į darbą einu, o ne šiaip po laukus klaidžioju... Visai užmiršau tą radiatorių. Staiga , vieną rytą, tik cvakt širdin - žiūriu, nebėra MANO radiatoriaus! Nepatikėsi, cc, tas, atrodytų, niekam nereikalingas geltono metalo gabalas, pro kurį kiekvieną rytą praeidavau, kurį visai užmiršęs buvau, nė nepastebėdavau, su kuriuo nieko neveikiau, apie kurį visai nemasčiau, dėl kurio galimos naudos nė piršto nepajudinau, buvo patapęs MANO! Pasijutau vos neapvogtas, kai kažkas jį pasiėmė!. (tuo metu norėjosi sakyti "nugvelbė") Velniai žino, gal ir geras tas savininko jausmas, bet, sako, be jo siela laisvesnė. Todėl ir papasakojau čia šią istoriją - gal kas irgi kasdien vaikštote pro SAVO medžius, gėles ar akmenis, taip įprastus, kad nė nepastebite jų... Štai, cc, kokias, neadekvačias asociacijas iššaukė tavo istorija apie narą. O paukščio gaila. Skaudėjo jam, vargšui... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16957