per bbc kalbejo vaiku rasytojas pavarde horowitzas. jus zinote? as ne. kalbejo savo britiska greitakalbe, tai ne viska supratau. pasakojo apie savo mokykla, kurion atiduodami pasiturinciu seimu vaikai. apie tai, kaip tos mokyklos nekente, kaip ten kankinosi. koks tai buvo niurus pastatas, kokie baisus mokytojai. manau, kad pastatas buvo senovinis ir zavingas, bet priklauso nuo to, kokiom akim paziuresi. tas vaikas ziurejo issigandes ir ujamas. jam nesiseke, nes buvo "didelis ir kvailas", kaip pats sako. nezinau, ar tevai suvokia, kaip ju vaikas gyvena ta pati jautriausia ir kartu graziausia savo gyvenimo tarpsni, issiustas is namu. tas zmogus sake, kad jo tikras gyvenimas prasidejo nuo dvidesimt penkeriu metu, kai jis apsivede ir tapo skaitomu, vadinas, sekmingu rasytoju. laidos vedantysis paklause ar jis kada sugrizo i ta nekenciama mokykla, vien tam, kad parodytu, kiek nuveike gyvenime ir kad nera toks kvailas, kokiu buvo laikomas. sake, taip, aplanke direktoriu, kuris jau buvo bemirstas. sake, jam ramiau zinot, kad tas zmogus tikrai numire. ir dar: tai, kad jis galejo mirti, irode, kad yra zmogus. matyt, budamas vaikas, tuo smarkiai abejojo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16957