O man depresija - vakar išleidau mėnesiui visus darbuotojus apmokamų
atostogų. Nėra darbų. Jie irgi nuliūdo. Pasakiau, kad gali eiti į
darbą, sėdėti "facebook'e", skype, šiaip veikti ką nori, nes man nyku
tuščiame ofise, o jiems sėdėti namuose irgi beprasmybė. Tempiau iki
paskutinio - praktiškai mokėjau algas iš asmeninių santaupų, bet
žmonelės kantrybė baigėsi. Teko ir valytoją atleisti, taip gaila,
tokia nuostabi pagyvenusi moteris buvo. estė, atvažiavo į Lietuvą
paskui dukterį, kuri ištekėjo už lietuvio. O, kaip ji fantastiškai
kalbėjo lietuviškai - nepaparastai gražus akcentas. Per tuos sušiktus
pinigus netenki bendravimo su nuostabiais žmonėmis. Žmonelė sako, "jei
mes bankrutuosim, tai tikrai niekuo nebepadėsim niekam". Aišku, ji teisi.
Užtat nusprendžiau saviaukla užsiimti: pirmu punktu įrašiau "nustoti
keikti Kazlauskaitę". Antru - "eiti į lenkų kalbos kursus" (neklauskit
kodėl). Tiesa, dar su kolege užsimojom (mano įdėja) išleisti knygą
interjero architektams - papasakoti apie santykius su klientais, perduoti
patirtį (nei jos, nei mano vaikai nepasuko mūsų profesijos pėdomis, o
juk kažkam patirtį reikia perduoti, gaila būtų, jei jauni žmonės
visko iš naujo mokytųsi:) 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17351