Sukaupęs visus valios likučius pagaliau prisiverčiau, nes jau sutemo,
greitai naktis, taip, kad jei ne dabar, tai kada? Išsidulkinau gerokai
landžiodamas po palovius kol sugaudžiau išsilakščiusius batus. Aišku-
kaip visada jie žaidė slėpynių. Ale gerai šįkart pasikavojo- vienas -
viename namo gale po lova, kitas nekūrenamoje svetainėje užsispraudęs
už fotelio ir šaltas šaltutėlis, kaip besmegenio morka. Taip ir
nugirgždėjau sniegu su skirtingo šaltumo batais-negi lauksi pavasario
kai atšils? Vištos jau tupėjo ant laktų, bet mane pamačiusiuos
pasisveikino meiliai- sukudakavo ir nužoko žemyn. Įpyliau grūdų,
truputį kombio. Vanduo paviršiuje užsiklojo gan storoko ledo duknomis,
tik krašte žiovavo nedidukė skylutė.Iš jos vištos atsigerdavo.
Niekaip iki šiol nesuprantu kaip jos sugeba šį šulinuką neužšalusį
išlaikyti. Patikrinau lizdus- 5 gražus rudi dideli kaimiški kiaušiniai.
Tokiu metu iš 8 vištų, tai visai neblogai. sakyčiau- net labai
neblogai.Vištos trynėsi apie kojas, nulesinėjo sniego trupinėlius nuo
batų. Kiaušiniai šalti lyg ledinukai, nieko baisaus, svarbu, kad
neužšalę kaip Smoko Belju kolegos. Šaldytuve atšils.:) Skanu
pusryčiams šviežias, šviežiai išvirtas kiaušinis su sviestu, bandele
ir druska. Pusipūsdamas pirštus nulupi gabaliukais karštutėlį
lukštą, nuimi baltymą , ir prieš akis atsiveria raudonasis auksas.
Imkite mane ir skanaukite. Gražu ir tikrai skanu. Mmmm...mmm

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17351