nežinau, cėciau, kodėl tau pasirodė, kad aš pesimizmo duobės dugne :), tikrai ne, ir ypač dėl savęs: turiu darbą, kurį prarasti didelės grėsmės kol kas nėra, be to, šį tą moku, dėl to manau, kad ir praradusi turimą darbą išgyvenčiau - rasčiau kitą ir užsidirbčiau pragyvenimui, nepražūčiau. vyras irgi dirba, sūnus baigia užaugti, šiemet dvyliktokas, o šiomis dienomis kaip tik svarstau jo su draugais pateiktą projektą :) - finansuoti ar ne jų mažo versliuko pradžią. argumentai prieš - kad šeimos biudžetui našta pakankamai reikšminga, nes reikėtų imti paskolą, be to, sūnui baigiamieji mokyklos metai, nuo papildomos veiklos kentės mokslai ir atestatas. argumentai už - kad sūnus labai užsidegęs, o idėja visai realistiška, be to, jei versliukas eitųsi pakenčiamai, tai gali sulaikyti sūnų Lietuvoje, o jis jau kelia sparnus į užsienį, namuose ta tema vyksta aršios diskusijos. tai man asmeniškai nėra labai blogai. tiesa, nedidelis namelis užmiestyje, netgi be pirčių ir kitokių įmantrybių, tėra norima, bet ne įmanoma. tik aš mąstau ne vien apie save, bet ir apie tai, ką matau už "savo tvoros". nors... gal galėtų ir man būti geriau - bent jau ramiau, pvz., matant, kad iš tikrųjų valstybė juda, nors ir po truputį, bet į viršų, o ne grimzta į dugną. o apie ES pinigus, va čia gal ir blogai, kad nuo "pačių priklauso", nes kiek girdėti, tai tie pinigėliai dažnai eina ne į visuomenės, o į labai privačias naudas, ir tiek. pagaliau - kiek galima gyventi iš paramos? o kodėl ne iš savo darbo - kas mes, amžini neįgalieji? o gal ir taip, jei mus visą laiką reikia remti. nors aš tuo netikiu ir manau, kad potencialo pas mus yra, tik ydinga valdymo sistema (įskaitant ir visokiausio masto sukčius) jį slopina. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17351