aišku, galėjau ir suklysti, o dabar jau tikrai nesugebėsiu senuose
Šatėnuose surasti tų demagogo taisyklių, bet man vis tiek atrodo, kad
jas buvo sužvejojusi internete ir čia įmetusi uuu (mirkt tau, uuu ;).
tos taisyklės ežerą piešė kaip gyvą, tiesiog kaip iš akies trauktą
:)
DEMAGOGO TAISYKLIŲ SĄVADAS:
Niekada tiesiai neatsakinėk į užduotą klausimą ir iki galo
neatskleisk savo pozicijos. Taip tu paliksi sau daugiau vietos
atsitraukimui, pakaks pasakyti „aš turėjau galvoje visai ne tai“.
  Atsimink – oponentas visą laiką turi įrodinėti, kad jis ne
kupranugaris. Jeigu jis ims įrodinėti visokius niekus, tai jam neliks
laiko demaskuoti tavęs, o žiūrovams susidarys įspūdis, kad ginčą
laimi tu.
     Niekad nesiginčyk su kitu demagogu. Jei turi pasirinkimą, į kieno
postą atsakyti, pasirink naujokus, kurie naiviai bando kalbėtis su tavimi
kaip su pakaltinamu žmogumi. Jie yra pats lengviausias grobis ir tu negali
jiems pralaimėti. Prie demagogo nelimpa purvas. Kad ir ką tau rašytų,
visada išlik žvalus ir nesujaudinamas. Tai labai nervina.
     Nenusižemink iki primityvaus šiurkštumo ir fleimo. Kandūs, su
pašaipa atlikti dūriai oponentui 100 kartų skaudesni. Be to,
moderatorius neturės pagrindo užkimšti tau gerklės, kad ir kaip jam to
norėtųsi.
     Jei oponento poste yra 90 procentų neatremiamų argumentų, kuriems
neįmanoma paprieštarauti, ignoruok juos. Paskui surask silpną vietą
likusiuose 10-yje procentų ir atakuok.
     Jeigu tave pagavo klastojant faktus ar suklydus, apsimesk, kad nieko
neatsitiko ir perkelk ginčą į kitą temą, kur gali perimti iniciatyvą.
Niekad nepripažink savo klaidų, nesiteisink ir nesigink – tai niekų
vertas užsiėmimas tikram demagogui.
     Sukurk savo komentare savaime suprantamumo aureolę. Frazės
„Visiems žinoma, kad...“, „Tik kvailys nežino, kad...“, „seniai
išsiaiškinta, kad...“ daro stebuklus. Pasaulyje nėra absoliučiai
neginčijamų tiesų, todėl patyręs demagogas bet kokį komentarą gali
pasukti prieš oponentą:
     a) jei kažkas išsakys eksperto išvadą – pasakyk, kad tai tik jo
asmeninė nuomonė;
     b) jeigu tau pateikia kažkokius faktus – sakyk, kad šaltinis
nepatikimas;
     c) jeigu sako, kad dukart du yra keturi – atsakyk, kad tai ne
argumentas.
     Viena geriausių taktikų yra oponento privedimas iki pasiutimo
(geram demagogui tai gaunasi be vargo), o kai pasirodys bent mažiausia
užuomina į fleimą, įsižeidęs pareikšk, kad oponentui baigėsi
argumentai ir jis puolė į asmeniškumus.
     Kitas geras būdas – apeliuoti į oponento protą. „Tu gi
protingas žmogus ir pats supranti, kad...“ Jeigu jis visgi
paprieštaraus, visiems atrodys, kad jis pats prisipažino esąs idiotas.
     Jeigu tave prirėmė prie sienos, demonstratyviai nusižiovauk ir
pasakyk: „Visa tai yra absoliuti nesąmonė. Aš manau, kad...“
Argumentas „visa tai nesąmonė“ iš principo nenuginčijamas. Frazė
„oponentai taip ir nepateikė jokių įrodymų“ – geriausias demagogo
draugas. Nebijok ją naudoti, net jei nenuginčijamus įrodymus tau
pateikė kiekvienoje eilutėje. Nebijok nutaisęs įžūlią miną
pareikšti, kad balta – tai juoda, o juoda – tai balta. Kaip nekeista,
įrodyti, kad taip nėra, labai sunku.
     Demagogui nusispjaut į rangus ir titulus. Nuoroda į kokį nors
autoritetą niekad netampa įrodymu ir gali būti neutralizuota paprasta
fraze: „O savo nuomonės tu neturi?“
          Niekad nebaik ginčo pirmas. Palauk, kol oponentai supras, kad
su tavim kalbėti beprasmiška ir atsijungs, o paskui paskelbk apie savo
pergalę.
     Ir dar... Atmink, kad visi aplinkui žino, kad tu – demagogas.
Todėl tau neturi rūpėti jų nuomonė. Visa tai tu darai, kad pakiltum
savo akyse, o ne svetimose...
:)))

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17351