Vis dėlto keista, gerokai  stebina, kaip lengvai autorius paprastu, bet
meistrišku meniniu fintu pagauna, užvaldo daug skaitytojų... ir jie
susižavėję aikčioja. Žmonės išsiilgę meno. Todėl lengvai
pasikabina ant technikos, kuriančios tą regimybę... ar ne regimybę?.. o
ką?.. Ką daro autorius? Pristabdo pasakojimo laiką. Tai labai svarbu -
pristabdytas laikas, tarsi magiškas laikas, kuriame gali geriau
įsižiūrėti į veikėjus, būseną... meniškas laikas, meninė
erdvė... trumpai tariant, autorius sukonstruoja mielą menišką kambarį,
gražų kambarį, kuriame nėra... gyvybės... kokios gyvybės?.. apskritai
gyvybės, ne personažų, o gyvenimo gyvybės... tos gyvybės, kurią
turėjo Bončkutės "Dogvilis 2" - ne konkrečių veikėjų, ne autorės, o
gyvenimo gyvybės, kuri buvo išreikšta kiek tiesmukai, per nuogai, be
papildomos meninės plotmės... Bet ten alsavo gyvybė, o čia - ne... čia
technika, kuri, kaip sakoma, neišlaistoma, labai gera technika, kurios
reikėtų pasimokyti Bončkutei ir kitiems jauniems... bet tik technika,
gražus, meistriškai įrengtas kambarys ir leisgyvė tuštuma... Todėl
"Dogvilis 2" geriau.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19223