Aš, buvau "užsiundyta" kai, būdama Parlamento nare, nesutikau su kai
kuriomis Parlamento vadovo nuostatomis, kurios buvo įtakotos jį
apsupusių asmenų. Jis pats to tikriausiai niekada nedarė, "nesiundė",
bet pataikūnai tą darbą išmanė puikiai - tai buvo laikas, kai
gniuždant kitaip manantį buvo galima kilti karjeros laiptais. Deja, aš
likau teisi, kadangi savo pažiūrų beveik neteko keisti. Buvęs
Parlamento vadovas šiandien pats savo pasisakymuose negailestingai daužo
tuos, kurie, prisidengdami jo sparnu, sukūrė nepadoriai korumpuotą
Lietuvą, ir aš labai gerbiu jį už tai. Laikau, kad dabar, kaip niekad
iki šiol, reikalingas jo aktyvus žodis apie vertybes, jo viltingas
požiūris į jaunimą. Jis gali būti pagrindinė vertybių vėliava
politikų tarpe. Tautai jo labai reikia būtent šiandien, nepriklausomai
ar ji supranta tą ar ne.

Tačiau grįžtu atgal į savo santykių su VSD priešistorę.

Iki visiško idiotizmo mano sekiojimas nusivažiavo, susiplakus kelių
žvalgybų ir korumpuotų struktūrų veikėjų "interesams". Ir vienas iš
pretekstų tam buvo mano gražus, nieko bendra su politika neturintis
romanas "Marija Egiptietė".

Tiesiog kartą atėjo į namus vienas neseniai pažįstamas asmuo, kuris,
pasirodo, prie atlyginimo nuolat prisiduria rašinėdamas "donosus"
specialiosioms tarnyboms, ir atsivedė žurnalistę. Jie abu turėjo šį
romaną ir apsilankymo pretekstas buvo gauti autografą. Prieš tai
"intelektualas" šnipas žurnalistei pasakė labai jau ryškiai jo
mentalitetą apibūdinantį sakinį:

-Eime pas Jasukaitytę, nusipirk "Mariją Egiptietę", kur ji aprašė
savo nuotykius Egipte, paprašysim autografo.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19223