Vertė  Churginas 
Iš gero medžio laukiam atžalos, 
Kad ji pratęstų mirštantį jo grožį. 
Nuo rudenio šalnos nuvyto rožė, 
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos.  
O tu, susižavėjęs savimi, 
Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį,  
Lyg meilės priešas, tu jos turtą grobi 
Ir savyje vien sau jėgų semi.  
Tu, šio pasaulio žiedas išdidus,  
Pavasario skelbėjas trumpaamžis, 
Tu, kaip šykštuolis, viską pasiglemžęs, 
Patsai save skriaudi, skriaudi kitus. 
Nenešk į grabą dovanos retos, 
Kurią gavai iš motinos gamtos!

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19223