kuo daugiau galvoju apie Jūsų paskutinį komentarą, tuo daugiau jam
pritariu. Na, įrodymui galėtume pasitelkti kad ir paskutinę knygą "Tris
vienatves". Neperku Granausko knygų, bet man vis kas nors padovanoja,
dažniausiai  per gimtadienius, tą "nacionalinę vertybę". Paskaičiau
"Tris vienatves" iki to momento, kai herojų KGB vyrukai nutempia į
psihiatrinę ligoninę. Ir daugiau nebeskaičiau. Įdomu, ar rašytojas
nori, kad jo knygomis tikėtume, ar kad netikėtume? Žodžių agonija?
Labiausiai nemėgstu knygų, kuriose tiesa gudriai sumalama su melu. Kaip
D.Brawn. Tai užslėpta propaganda.Nauda tik vienkartinė, po to glūdi
užmarštis.  Juk žinom kad buvo  kitaip. Aplamai knyga prasideda kaip
autobiografinė ir gana nuoširdžiai, bet nuo vidurio jau įsijungia 
nutylėjimai (netgi žmonos vardo) ir pasibaigia visišku mitologizavimu...
ten tik paskaitinėjau, tai galiu ir klysti. Iš tiesų, atrodo, kad R.G.
netgi bijo prisiliesti prie meilės temos. Todėl žmona ir vaikai kažkaip
netyčia atsiranda. Gal gandras atnešė? Almos net vardas berods
neminimas? O ji juk dirbo visur, kur ir Granauskas dirbo, išskyrus
Klaipėdą - tai venintelė vieta, kur jis gyveno savarankišką gyvenimą.
Įtariu, kad jis visą laiką buvo savo vyresnės žmonos globojamas... ir
tai matomai žeidė jo ambicijas... Bandė protestuoti, bet ir kitaip  
negalėjo, nebuvo savarankiškas, nebuvo laisvas nuo varžančios
praeities.  Jam reikėjo moters, kuri juo rūpintųsi, jį globotų, todėl
jis ir neliko su savo meile pagimdžiusia jam  sūnų, bet pasirinko
moterį, kuri neturi nieko su kuo reikėtų dalintis meile, dėmesiu ir
kitkuo, kuri bevaikė ir gali rūpintis jautriu rašytoju, kaip savo  
sūnumi. Matyt šitaip jis konpensavo savo kolchozo darbų nuvargintos 
mamos meilės poreikį ir dėmesio trūkumą. Buvo paliktas knygoms ir
gamtai, pats savo atvaizdu gėrėdamasis upelio vandeny...
Duburys galbūt atspindi kaltės jausmą po pirmos žmonos - Almos
nuskendimo Platelių ežere. Čia užkoduotos ir kitos nelaimės. Nuskendo
ir Granausko anūkas, skendo net du kartus ir sūnus. Autorius užsimena
apie galias, apie magiją. Iš tikrųjų nenorėčiau papulti į tokio mago
neapykantos lauką. Jis žino apie savo minčių jėgą. Bet nežino gal,
kad mintys neapleidžia savojo šaltinio. Ką duodi kitam, tas bumerangu
trenkia atgal, tik nežinai iš kurios pusės.  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19223