keisti tie katinų santykiai. mano Magelaną sodyboj tokia graži ryža
katytė su papurusia kaip voveraitės uodega, ateidavo pakybnti, aiškiai
žaisti kviesdama. Tai mano juodis  tiesiog į pykčio kamuolį pavirsdavo.
O dabarštai  guli sau ant stalo prie kompo,  karts nuo karto meiliai
kepštelėdamas   mano pirštus... ir tokiu jau nekaltu veideliu, kad
nepatikėtum, jog išvis moka pykti. Sunkiausia būdavo jį pripratinti
važiuoti mašina. Bliaudavo lyg skerdžiamas, ropšdavosi man ant vairo...
bet nieko, priprato, nes jau žino, kad važiuoja į gerą vietą. Tos
kelionės Magui padėjo atsirišti nuo vietos ir prisirišti prie manęs.
Mat buvo metas  kurį kai  jį buvo prižiūrėję  kiti žmonės. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236