Dabar tau atsakysiu, cc. Kodėl apeigos primena teatrą? Ne tik tau taip atrodo. Šiaip Mišios, kiekviena jų dalis, kiekviena detalė, reikmenys, liturginiai rūbai, judesiai turi savo reikšmę, paskirtį ir yra istoriškai susiformavę. Tarkime, mane labai stipriai veikia vadinamosios laiptų maldos Mišių pradžioje, kai kunigas nusižeminęs kopia prie altoriaus kalbėdamas psalmę: Et introbo ad altare Dei, ad Deum, qui laetificat juventutem meam... aš prisiartinsiu prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę... Bet dabar verčiama - "tada žengsiu prie Dievo aukuro" - fui, kaip supagoninta. Na, nesvarbu. Pamąstyk pats, išplėsk tą situaciją, įkeldink ją į savo širdį - tu tarsi kunigas aukoji Dievui savo gyvenimą, savo mylimus žmones, savo mintis ir darbus, kad jie būtų pakylėti į aukštybes, perkeisti, įprasminti ir nuaidėtų per visą amžinybę. Na, gal tau atrodys, kad aš čia kiek į poeziją nukrypau. Bet ryšys su Dievu ir poezija eina lygia greta. Aš dar galutinai neišsprendžiau to klausimo - kiek paskiro žmogaus, paprasto, gyvenimas gali virsti auka Dievui (turiu galvoj vienybėj su Kristumi), ta pačia Auka, kurią jis atliko Golgotoje. Taigi kai pradedi kontempliuoti, teatras išnyksta ir iškyla gyva tikrovė. Medžiaga - auksas, brangakmeniai, rūbai, siūdinti iš šilko ir brokato - visa tai, sakyčiau, sąlygiška. Bet žmonės teisingai laikosi nuostatos, kad Dievui reikia duoti visa, ką jie turi geriausia. Tarkim, jeigu jie gali ką padaryti iš aukso, neturėtų daryti iš pigaus medžio. Vargšams atiduoti? Kartą Kristus pasakė: "Vargšų jūs visada turite savo tarpe, o mane ne visada turėsite". -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236