Geras tavo gamtos suvokimas. Garbės žodis, džiaugiuosi ir tokius komplimentus retai kam rašau. Tikrai, su augalais, kaip ir su viskuo, ką gerasis Dievas sukūrė, galima susišnekėti, nes viskas turi atitinkamo lygio sielą. Tokios sampratos katalikų bažnyčia, o gal ir ne ji viena, lig šiol laikosi. Kai aprašai tokį ryšį, tai daugelis laiko tai metafora ir net nesuvokia, kad taip vyksta iš tiesų. Tarkim, kartą miškelyje manoji obelaitė taip panoro pavaišinti mane savo puslaukiniais apšerpėjusiais obuoliukais, kad aš niekaip neatsilaikiau prieš tokį kvietimą. Kad žinotumėt, koks iš jos ėjo vaišingumas ir gerumas, koks draugiškumas ir džiaugsmas, tikrai! Ir šiaip nuėjusi į miškelį aš ją visada aplankau arba bent iš tolo linkteliu galvą, ir ji ką nors atsako ar palinki. Panašus ryšys yra mie su varnomis, jos ją kalbina ir siunčia signalus, bet ji nemoka joms atsakyti, nes nesupranta, ką jos sako. Ji tik šiaip iš patirties su jomis bendrauja ir nuspėja jų elgesį. T. y. norėjau pasakyti, kad varnos mie supranta, bet jinai jų - ne. O gal suvokia intuityviai, tačiau pokalbio užmegzti su jomis neina. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236