vaikystėje brolis išgelbėjo kranklį palūžusiu sparnu. Jis gyveno
sutvarstytas su vištomis kurį laiką. Savo galingu snapu nuvydavo jas
šalin, palesdavo, tada leisdavo joms lesti. Manėm, kad baisų egoistą
priglaudėm. Bet kai pradėjo skraidyti, vos tik išgirsdavo, kad kažkas
kirkina vištas, atskrisdavo ir drąsiai puldavo skriaudiką. Nesvarbu kas
tai buvo - šuo ar žmogus. Dėkingas paukštis. O kai brolis važiuodavo
dviračiu, atskrisdavo nežinia iš kur ir aysitūpdavo ant peties. faina
buvo žiūrėti. Bet va su apuoku ar tai išmintinga laikoma pelėda
(nepamenu),  nebuvo galima užmegzti jokio ryšio. Atrodė kvailai
priešiška, nors ir kiek ją bešertum. Gal dėl to, sakau,  kad naktinis
paukštis?  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19236