2009-11-24 10:17, bzik rašė:
> O tada i rukykla. Kuria valdyt taip pat menas. Reikia zinot kada kiek pakurt, reguliuot karsti, dumo kieki. Ne kiekvienas besiskelbiantis tai moka daryt. Kaip pavyzdi galiu imt savo mociutes, kuriu rukyti gaminiai labai skirdavosi. Ir nors viena rukydavo bent du kartus per metus, taip ir neismoko suvaldyt savo rukyklos.

Hiperbolizuoji. Nėra tas rūkymas roks jau ir didelis menas. Teko man, 
būnant paaugliui, kelis kartus sudalyvauti kiaulės dorojimo procese nuo 
skerdienos iki palendricų, dešrų, skilandžių, lašinių ir t.t. Tėvų buvau 
pristatytas rūkyti, duota keletas instrukcijų ir viskas.

Rūkymo esmė ― neleisti ugniai pernelyg įsidegti, dūmai neturi būti 
karšti. Kitu atveju rūkoma mėsa tiesiog išverda. Ar dūmai ne per karšti 
nustatoma labai paprastai: pačiupinėjam rūkomo gaminio apačią ― ji turi 
būti šilta, bet ne karšta. Jei jaučiame kažką link karštumo, tai pilam 
ant žarijų pjuvenų. Rūkydavom mes ant visokių vaizmedžių iš sodo malkų. 
Su kadagiais ir pan. nežaisdavom. Dieną rūkom, naktį rūkoma mėsa 
„ilsisi". Nežinau ar būtina taip ilsinti, tiesiog rūkant reikia nuolat 
prižiūrėti, o pamiegoti rūkytojui tai irgi reikia ;)

Išrūkytos dešros ir kitas gėris būdavo super, geriau, nei 99% kitų 
šeimininkių rūkytos.

-- 
Edvinas