> Cia toks labiau filosofinis klausimas - jei jau ziureti ta prasme, > reiktu pradeti dar nuo toliau. Kiekviena teises norma egzistuoja ne > siaip, kad kazka nubausti, bet gina kazkoki geri. Na jau na jau su tuo utilitarizmu. Ypač pvz.: baudžiamoje teisėje. Jei jau teoriškai, tai dauguma nusikaltimų, baustinų baudžiamosios teisės kontekste, turbūt būtų galima įvardinti kaip raidos sutrikimus, kuriuos reikėtų koreguoti tikrai ne kalėjimuose, bet psichiatrijos-rebilitacijos skyriuose. Tačiau tai nėra daroma. O tai nedaroma todėl, kad mūsų kultūra ir civilizacijos nedaaugusios iki gydymo, arba juo labiau - prevencijos. O kadangi esame nedaaugę, tai esame tik atspindys to pačio kalėjimo, kuris nuo mūsiškio skiriasi tik tuo, kad turi itin aiškiai apibrėžtas sienas ir vidines roles. > Pavyzdziui KET pazeidimai numatyti ne tam, kad pasipinigauti, bet, kad uztikrintu eismo sauguma. O jūs tuo tikras? ;-) Aš tai kaip tais ne labai. Elementarus to pavyzdys - išsivysčiusiose valstybėse skiriamos atitinkamos specializuotos programos, pritaikytos prie to, kad baudžiamajam akivaizdžiai parodyti pasėkmes už jo elgesį. Aš aišku nekalbu apie tą cirką, kaip "paskaitėles alkoholikams" pas mus. > O dabar isivaizduokim situacija - valstybe nusprendzia leisti > patiems gyventojams pastatyti po viena kelio zenkla. Na, patys gales > nuspresti eisma gatveje, kurioje gyvena - lygtai logiska. Po to > sugalvojama, kad nuo savo pastatytu zenklu ir baudas gali rinkti patys - > juk jie zenkla pastate. Dar veliau kazkas sugalvoja, o kodel cia nuo tu > zenklu pats savininkas turi baudas rinkti - juk cia toks pats > pazeidimas, kaip ir kiti, tegul valstybe renka ir zenklo savininkui > moka. O dar veliau iskeliamas klausimas, gal aplamai reiktu numatyti uz > tuos zenklus ir baudziamaja atsakomybe, nes kitaip pazeidejai issisuka. > Ir galiausiai turim situacija, kai kiekvienas tik ir stengiasi kuo > gudriau savo zenkla pastatyti ir daugiau pinigu surinkti. O kaip eismo > saugumas? - koks dar saugumas, priesingai, kuo nelogiskiau ir netikeciau > zenkla pastatysi, tuo bus daugiau pazeideju, aplamai kam ta teise skirta > ir ar ji is viso reikalinga, visi jau ir pamirse, tiesiog tokia teise > visada buvo ir viskas. Na čia natūralu. Visa mūsų dabartinė kūltūra ir civilizacija yra paremta užmarštimi. Nes tas, kuris užmiršo, nepriklausomai nuo mechanizmo, visada lips ant grėblio. Belieka tik jį tinkamoje vietoje padėti ir kiek palaukti. Dar yra geresnis kitas kelias - ne kaip nors paskatinti užmiršimą, o pakišti kokią vieną ar kitą virtualią realybę, pageidautina palaipsniui, kad nesusivoktų. Nes jei kiši greitai - gali ir atpažinti ir atmesti. Čia kaip tik teko skaityti reakcijas apie p. Camerono Avatar'ą, tai pasirodo, kad 1/3 išeinančių iš filmo jaučia stiprų disasociacijos su realybe jausmą. [ne]Keista, kad jo nejaučia TV pažiūrę arba laikraščius paskaitę :-) > Tai va, analogiska situacija mes dabar turim su autorinem teisem. Visas > autoriniu teisiu institutas smarkiai issigime ir tapo tokiu sau > tarnaujanciu mechanizmu, beveik nebeatliekanciu pradines savo > paskirties. Todel, is tiesu, pries keliant klausima kaip bausti, pirma > reiktu paklausti ar aplamai tai yra pazeidimas. Be jokios abejonės, kad nėra. Nes masinės produkcijos kopijavimas niekados iš esmės ir nebuvo pažeidimas. Nes bet kuris normalus masinis leidėjas iš anksto susiskaičiuoja visus efektus ir žino, ar jo pastangos atsipirks, ar ne. O nemasinis leidėjas automatiškai taiko atitinkamas apsaugos priemones. > Pavyzdziui privatus > kopijavimas pagal doktrina ilga laika buvo laikomas fair use dalimi, bet > kazkas prastume pataisa - ir jau pazeidimas. Tai pažeidimas "ant popieriaus", ne daugiau. > Todel tokius dalykus reiktu > spresti is kitos puses - ne apibreziant autoriu teises, bet kurinio > vartotoju teises, ka as galiu daryti su turima kurinio kopija - tokiu > iniciatyvu jau yra. O tai dabartinis reglamentavimas vistiek veda prie > to pacio - dabar nepavyko, bandys veliau, tokios pataisos neprieme, > truputi performuluos, bet vistiek galiausiai gausis, kad vartotojas > jokiu teisiu neturi ir ka jis bedarytu bus pazeidimas. Vartotojas niekados jokių teisių ir neturėjo, nes jis yra vartotojas. Kitaip sakant, jei aš nusipirkau bilietą į filharmoniją, tai nereiškia, kad aš ten galiu švaisytis pistoletu į pianistą, nes jis groja, kaip moka, arba įrašinėjimo įranga, nes man muzika patiko. Teises turi tik kūrėjas. Vis dėl to už jo pilną skrandį vartotojas balsuoja pinigais arba ne. O jei vartotojas pasidarė ant tiek priklausomas narkomanas nuo kūrėjo gaminamos produkcijos, tai čia vartotojo ir jo savimonės problema, o ne kūrėjo, kuris vartotoją persekioja už vagystę. Tuo tarpu visi verkiantys už taip vadinamas "vartotojo teises" geriausiu atveju gali būti įvardinti dvejamintės propaguotojais, nesugebančiais savo labilioje sąmonėje pasirinkti už tapatybę "man šito nereikia, renkuosi draugo Jono skripkavimą prie butelio" ir "esu masinės produkcijos vartotojas su ryškiu polinkiu į kleptomaniją ir tuo patenkintas".