> va kaip graziai gaunasi. pradzioj pats prirasei apie progresa. sulaukei
> kritikos ir nepritarimo. nepatiko. tada, apdalinai pasiulymais kur eit
> ir ka daryt, kad tik neduokdie nesugriauciau tavo idiles susikurtos.
> deja tokiu kaip tu daug, jiems asmeniskai sia sekunde gerai, todel
> kazkda papildomai daryt, galvot, suprast, keist - net minciu nera.
> kai patiems isminga kirvis i nugara, tada patys tik pasipiktinti
> tesugeba, nes supratimo, kad patys ir turejo jau seniai problemomis
> dometis, jas matyti ir spresti - nera.
> nu papulsi kadanors senatvej i ligonine, pasakys tau, kad daktaras
> atostogauja, seseliu truksta, palatos pilnos, 'tokia tvarka' ir gulesi
> paliktas amsimyzes kol pasmirsi. va tada tu piktinsies, gali neabejot.

Matai, aš neteigiu kad mes gyvename labai gerai, bet manau kad daug kas 
po truputį keičiasi į gerąją pusę, nors ir ne taip greitai, kaip 
norėtųsi. Kažkokių galimybių įvykdyti "Didįjį šuolį" ar "Kultūrinę 
revoliuciją" nematau ir žinau iš istorijos kuo paprastai tokie bandymai 
baigiasi. Tad su manimi viskas aišku.

O tu baisiausioje desperacijoje ir nežinai ką daryti, kaip ką pakeisti. 
Tai ir bandau siūlyti būdus kaip tu galėtum spręsti tave piktinančias 
problemas. Bet jei nė vienas netinka, dar yra galimybė pavartoti 
antidepresantus - gal gyvenimas kiek šviesesnis atrodys, tuo labiau kad 
materialinio nepriteklliaus, kaip suprantu iš tavo raštų, nejauti.