Šiądien ekstremali diena- saulė kaitina, vėjas siautėja. Nėra nei menkiausio noro ką nors nuveikti. Planavau prisikabinti priekabą ir suvežti kaladėles, bet sugebėjau tik atkabinti nuo traktoriaus volą. Kiek pasitrynęs nutariau išardyti šienapjovę, nusinešiau dėžę su įrankiais, taip ir jie ir liko net nepradėjus. Sukaupiau visas valios jėgas, pasiėmiau meškerę- pagausiu Murziui pietus- niekas nekimba, nutraukiau meškerę. Pasiėmiau kitą-vistiek nekimba. Nuėjau pakrante bandydamas- nei krust. Palei pat krantą tarp žolių pastebėjau , atseit, gerai pasislėpusį didelį karpį. Ir jis nereagavo į slieką. Bakstelėjau jį su meškerės galu- kaad šoks, net krūptelėjau. Niekas nelimpa prie rankų. Nuėjau į savo auginamą pušynėlį, kritau mordoj v nyz, nosį įbedžiau į žolę ir užsimerkiau. Nuo stiprių vėjo gūsių pušys ošė kaip jūra,bet čia buvo ramu, šilta. Net snūstelėjau mažą kasnelį. Lyg sapnavau, lyg įsivaizdavau gulintis pajūryje už kopos, o vėjas aplinkui ūždamas gainioja smėlį, lanksto žilvyčių šakeles. Ir pasidarė taip gera, taip lengva, lyg būtų nuskridęs Čiurlionio negandų paukštis nusinešdamas kažkokį nerimą, prastą nuotaiką, nedidelį galvos skausmą. Dar sukirbėjo mintis- kaip laikosi Pasi siaubiamas Siroko? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16732