tą vakarą susitikome totorių gatvėje, jis buvo sušilęs, atsilapojęs ir pasuko užuovėjos link, o aš kaip paprastai kartu net nepaklaususi kodėl ten. tik prie pat kabako durų susivokiau, kad be reikalo - jis kažką tarstelėjo apie draugus ir aš supratau: prie jo draugų apsėsto stalo palikta vieta man, jo ypatingai moteriai, vienai iš nedaugelio galinčių oponuoti, kaip jis sakė, tos grynai vyriškos kompanijos pokalbiuose. ach tu velnias! reikėjo iškart paklausti, kur einam. "neisiu" - sustojau priešais duris. bet jis taip norėjo, taip prašė užeiti, kad buvo akivaizdu, kaip jam to reikia - pademonstruoti mane savo draugams poetams, būčiau jo net pasigailėjusi, jei būtų buvę galima tai padaryti ne mano sąskaita. kai penkioliktą kartą griežtai atrėžiau "neisiu, nė negalvok!", jis paprašė: "na, gerai, tai palauk manęs čia, aš tik knygą atiduosiu ir grįžtu, gerai?" na, gerai. jis įėjo pro duris, aš dvi sekundes pasvarsčiau, o tada moviau kiek kojos nešė link gediminkės - bijojau, kad jis gali išgriūti su kokiu draugu ar net keliais, o tada kur jau dėsies. spėjau, kad mane vysis namų kryptim, tai pasukau į priešingą pusę, buvo jau prietema, gatvėje mirgėjo žiburiai, ėjo žmonės, turėjau vilties likti nepastebėta. įlindau į kažkokią parduotuvę, pradėjau apžiūrinėti batus, skambėjo muzika, bet nė kiek nenuramino. kai iš telefono pasigirdo šokis, bandžiau neatsiliepti, aišku, po kelių atkaklių bandymų atsiliepiau. į klausimą "kur esi?" ramiu balsu atsakiau "man atrodo, mes nesusikalbam" ir išgirdau įtūžusį "tai tu su manim nesusikalbi!", o po jo jau ramesnį "ar toli nuėjai? aš prie žaltvykslės, nematau tavęs..." cha, man pavyko apskaičiuoti - jis nukeliavo tolokai, draugai aišku, kad nebėgo kartu. nusileidau ir aš: "ateinu į žaltvykslę"... vakaras, aišku, buvo kvailas, o kaip kitaip, priedo iš jo dar gavau dovanų knygą, viena proga, kurios jis nepamiršo. ai, kaip negražu, kaip negražu, kokia gėda... net būdama šešiolikos taip nedarydavau, o čia gi man jau dvidešimt šeši, o gal net truputį daugiau, taigi niekas neklausia moterų amžiaus... taip ir atsidūriau suokalbyje. turėjau daug gerti ir daug šokti, kad užsimirštų tas kvailas nuotykis, nusiplautų, išsilaisvintų iš gėdos siela. rimtai šokti, iš visos savęs kad iššokčiau. tie vyrai man padėjo - kai turi fantazijos, šokiui gali bet kokį kelmą panaudoti, nes iš tiesų juk šoki ne jam, šoki sau, šoki apie gyvenimo prasmę, apie savo laisvę, džiaugsmą ir ilgesį tokio paties šokėjo, tau veriasi kitos erdvės ir kiti laikai, svarbiausia - kad kiti laikai, kur randi viską, absoliučiai viską, pati tampi viskuo, ir visas pasaulis tą akimirką tavo... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16732