atėjo į galvą mintis. Rekonstruojama prigimtis daro įspūdingas diferenciacijas. Ateina "žolelių" komputerastų karta. Jie tyli, juokiasi, verkia be žodžių. Kliedesių nėra. Bet iš esmės tas pats. Juk iš realaus judėjimo padaryti raidyną, kurį ištobulint galima tik agresyviai gyvenant (pvz. Džekas Londonas). O dabar be raidžių (kliedesių) nešama asmenybės rekonstrukcija irgi tik skaitant/gyvenant. Bet ne visi juk. Gaunasi neblogas spaudimas sociodinaminiams procesams. Refleksuot teks faktiškai "iš atminties", taip vadinamai fantazijai. Jau dabar galima, principe, modeliuoti vertybių sistemą. Įdomu, a ne. Pavyzdžiui užkabini tokias universalijas kaip muzika, ir žinai kaip žmonės ją ims. Poezijos "tirpimas" net per muzikos konotatyvą manau neišvengiamas, laiko stoka fantazijų laukui formuotis. Vuot čia ir atleidi vadelias kliedesiams in real, o ne in provocation. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16732