"I milonga, kaip suprantu, jau nebeisit" - perskaitai toki memoranduma ir iskart paima durnas juokas. Nes prisimenu, kaip ejom. O ejom gerai. Prasidejo viskas gana paprastai - siltas vasaros vakaras, sviesiai pilkos geletos sukneles, nepazistamas baras, o gal viesbutis, o gal saliunas, tango muzika is antro auksto nuteka laiptais, parketo kvapas, astriais kulniukais supjaustytas oras - viskas kaip turi but. Netgi matai sokancius zmones, priejes gali paliest - peti, auskara, net blakstiena it plunksna tupincia ant isblyskusio skruosto. Bet kaip kokiam Bukowski'o apsakyme - blyn, nebuvo ten musu, nebuvo. Pati nesuprantu, kaip. Lyg visi butume uzsivoze gerokai padevetas, bet gerai issilaikiusias Herberto Velso skrybeles. Nei soko su mumis kas, nei dainavo. Nematomas zmogus xX'as palinko prie alaus bokalo, ivs'e apsikabino rankinuka, zeta kartu su Carlos Gardel tyliai niuniavo nostalgiska tango "Volver". Bet butu turejus revolveri, butu istaskius visa kompanija be pasigailejimo, kaip Greise is Dogvilio ar koks naktinis snaiperis. Ir iseidama dar butu padegus saliuna. Klausiate apie finalines scenos garso takeli? Tango de Roxanne, be jokiu abejoniu. Kadangi atsigrudom i svetimu zmoniu vakareli kaip ir neprasyti, tai musu asmeniniai burtai neteko galiu - turejom palikt prie duru, kaip ginklus ar bent jau lietsargius. Siek tiek kompensavom situacija, kai grizdami namo uzejom i Suokalbi. Dar ir dabar matau ta moteri ilgais plaukais, lyg ir nelabai grazia, bet kartu ir grazuole kabareto sokeja - ir tie vyrai, patikekit, manim, tie vyrai apie vidurnakti turbut isejo is proto, nes jokie kareiviai neissilaikytu savo bastionuose, kai sitaip sokama, aukstai iskelus rankas, truputi salia muzikos, bet kas ta muzika, kai dumuose skesta viskas - ir mirtis, ir gyvenimas, ir visi orkestrantai. Tada atsigavo sirdis. Ir jau galejom nusiimt Herberto Velso skrybeles. Blyn, pagalvoju, blyn - ir kodel kartais taip reikia but matomam? Zacem, uz ka, pocemu? Matyt, tiesiog tokios tuomet iskrito mums aplinkybes - siltas vakaras, pilkos silkines sukneles - ir kazkuriuo metu neatsargiai patikejom, kad pasaulis priklauso mums. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16732