Tema: ... pasiilgsiu...
Autorius: zeta
Data: 2009-04-29 16:42:16

"I milonga, kaip suprantu, jau nebeisit" - perskaitai toki memoranduma ir
iskart paima durnas juokas. Nes prisimenu, kaip ejom. O ejom gerai.
Prasidejo viskas gana paprastai - siltas vasaros vakaras, sviesiai pilkos
geletos sukneles, nepazistamas baras, o gal viesbutis, o gal saliunas,
tango muzika is antro auksto nuteka laiptais, parketo kvapas, astriais
kulniukais supjaustytas oras - viskas kaip turi but. Netgi matai sokancius
zmones, priejes gali paliest - peti, auskara, net blakstiena it plunksna
tupincia ant isblyskusio skruosto. Bet kaip kokiam Bukowski'o apsakyme -
blyn, nebuvo ten musu, nebuvo. Pati nesuprantu, kaip. Lyg visi butume
uzsivoze gerokai padevetas, bet gerai issilaikiusias Herberto Velso
skrybeles. Nei soko su mumis kas, nei dainavo. Nematomas zmogus xX'as
palinko prie alaus bokalo, ivs'e apsikabino rankinuka, zeta kartu su Carlos
Gardel tyliai niuniavo nostalgiska tango "Volver". Bet butu turejus
revolveri, butu istaskius visa kompanija be pasigailejimo, kaip Greise is
Dogvilio ar koks naktinis snaiperis. Ir iseidama dar butu padegus saliuna.
Klausiate apie finalines scenos garso takeli? Tango de Roxanne, be jokiu
abejoniu. Kadangi atsigrudom i svetimu zmoniu vakareli kaip ir neprasyti,
tai musu asmeniniai burtai neteko galiu - turejom palikt prie duru, kaip
ginklus ar bent jau lietsargius. Siek tiek kompensavom situacija, kai
grizdami namo uzejom i Suokalbi. Dar ir dabar matau ta moteri ilgais
plaukais, lyg ir nelabai grazia, bet kartu ir grazuole kabareto sokeja - ir
tie vyrai, patikekit, manim, tie vyrai apie vidurnakti turbut isejo is
proto, nes jokie kareiviai neissilaikytu savo bastionuose, kai sitaip
sokama, aukstai iskelus rankas, truputi salia muzikos, bet kas ta muzika,
kai dumuose skesta viskas - ir mirtis, ir gyvenimas, ir visi orkestrantai.
Tada atsigavo sirdis. Ir jau galejom nusiimt Herberto Velso skrybeles.
Blyn, pagalvoju, blyn - ir kodel kartais taip reikia but matomam? Zacem, uz
ka, pocemu? Matyt, tiesiog tokios tuomet iskrito mums aplinkybes - siltas
vakaras, pilkos silkines sukneles - ir kazkuriuo metu neatsargiai
patikejom, kad pasaulis priklauso mums.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16732