Tema: ... pasiilgsiu...
Autorius: zeta
Data: 2009-04-30 17:14:05

Maloniai dekoju uz sveikinimus astuoniasdesimtmecio proga - vakar vejas
nupute i kina, tai nebespejau vakare pasilankstyt su satenais. Kine
izeidinejimu irgi netruko: kasininke mandagiai paklause, ar neturim kokiu
nuolaidu, as jau ziojaus sakyt, kad ne-ne-ne, nieko mes neturim, kai mano
neistikimas ir nelojalus kompanjonas pasisuko ir rimtu balsu paklause:
klausyk, tai tu nepasiemei pensininko pazymejimo? Ot (ir kas cia dabar per
istiktukas?) buvau nepasiemus. Ir akiniu dar nepasiemiau, tai smarksojau i
ta kina kaip apsiasarojus peleda. Cia buvo toks momentinis pastebejimas. O
siaip jau pastaruoju metu esu sodininke Miulere, visom prasmem - cia ir
tiems, kas supranta ir tiems, kas nesupranta. Vienintelis dalykas ko dar
neturiu - tai stikline oranzerija. Bet siaip pasirinkimas kaip Kopenhagos
botanikos sode: palmiu reikia? Yra. Kaktusu pageidaujat? Prasom. Rakunkulu,
hiacintu, kvepianciu gvazdikeliu - kiek tik norit. Akmeja dar, rusis
vadinasi "melynas lietus". Arbatines rozes jums kaip? Man labai. Vakar
idemiai ziurejau i tokia orchideja, nespes menulis perkeist fazes - ir
labai galimas daiktas, kad sitas gamtos art nouveau tvarinys pakeis
geografija. Tik reikia prisipiest pinigu, nes kol kas visi tikri iseina
stiklui. Pastaruoju metu mane uzpuole dvi aistros - stiklas ir geles. Kaip
rasiau tokiam senam (ir rauksletam) biciuliui - internetas jau tuscias,
neber ten stiklo, neber, viskas suplauke i geras rankas. Dabar geles
prisikabino kaip varnalesos. Vargas su jom, korna zino - visa diena gali
nieko daugiau nedaryt tik lakstyt su laistytuvais, purkstuvais ir pipetem -
amzinai jos nori gert, uzmirsk kokia diena ar iseik patyliukais i kina -
rasi apsiverkusias palmes ir rankas nusvarinusius kaktusus, o rakunkulai
suzydes priekaistais. Buti sodininku ne taip jau lengva. Nes cia ne
priebegom koks uzsiemimas, o gyvenimo budas. Viena karta buvau palikus
zirnelius ant palanges svetimiems zmonems. Ir ka radau grizus?
Susirietusias ankstis ir nudziuvusius stiebus, kuriuos paskiau reikejo
nukirpt zirklem, kaip jausmus. Kalbant apie jausmus, tai vakar gavau
absoliuciai neikainojama dovana. Kazkur toli, elektroniniam paste, kuris
galetu but ir Manhetene, ir Sanchajuj, npl'as paliko siuntini, kaip pats
parase - "nemuzikini sveikinima", siek tiek savo verstos prancuzu poezijos.
Aloysius Bertrand, toks tuo metu buvo jo vardas. Tai galiu pasakyti, kad
istraukiau zemetas rankas is vazonu, kuriam laikui lioviausi piest pinigus
ir penkiasdesimt astuoniom sekundem nustojau kvepuot. Gotikines nuotaikos
poezija, puiki ir baisi, kaip Haufo pasakos. Labai grazus vertimas. "Ak,
kokia palaima naktį, valandai virpant varpinėj, žvelgti į mėnulį,
kurio nosis kaip auksinis skatikas!". Vienu zodziu, jausmai susijauke. Bet
pasistengsiu nemest kelio del takelio, kartodama teisinga recitatyva: as
sodininke Miulere. As sodininke Miulere.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16732