Maloniai dekoju uz sveikinimus astuoniasdesimtmecio proga - vakar vejas nupute i kina, tai nebespejau vakare pasilankstyt su satenais. Kine izeidinejimu irgi netruko: kasininke mandagiai paklause, ar neturim kokiu nuolaidu, as jau ziojaus sakyt, kad ne-ne-ne, nieko mes neturim, kai mano neistikimas ir nelojalus kompanjonas pasisuko ir rimtu balsu paklause: klausyk, tai tu nepasiemei pensininko pazymejimo? Ot (ir kas cia dabar per istiktukas?) buvau nepasiemus. Ir akiniu dar nepasiemiau, tai smarksojau i ta kina kaip apsiasarojus peleda. Cia buvo toks momentinis pastebejimas. O siaip jau pastaruoju metu esu sodininke Miulere, visom prasmem - cia ir tiems, kas supranta ir tiems, kas nesupranta. Vienintelis dalykas ko dar neturiu - tai stikline oranzerija. Bet siaip pasirinkimas kaip Kopenhagos botanikos sode: palmiu reikia? Yra. Kaktusu pageidaujat? Prasom. Rakunkulu, hiacintu, kvepianciu gvazdikeliu - kiek tik norit. Akmeja dar, rusis vadinasi "melynas lietus". Arbatines rozes jums kaip? Man labai. Vakar idemiai ziurejau i tokia orchideja, nespes menulis perkeist fazes - ir labai galimas daiktas, kad sitas gamtos art nouveau tvarinys pakeis geografija. Tik reikia prisipiest pinigu, nes kol kas visi tikri iseina stiklui. Pastaruoju metu mane uzpuole dvi aistros - stiklas ir geles. Kaip rasiau tokiam senam (ir rauksletam) biciuliui - internetas jau tuscias, neber ten stiklo, neber, viskas suplauke i geras rankas. Dabar geles prisikabino kaip varnalesos. Vargas su jom, korna zino - visa diena gali nieko daugiau nedaryt tik lakstyt su laistytuvais, purkstuvais ir pipetem - amzinai jos nori gert, uzmirsk kokia diena ar iseik patyliukais i kina - rasi apsiverkusias palmes ir rankas nusvarinusius kaktusus, o rakunkulai suzydes priekaistais. Buti sodininku ne taip jau lengva. Nes cia ne priebegom koks uzsiemimas, o gyvenimo budas. Viena karta buvau palikus zirnelius ant palanges svetimiems zmonems. Ir ka radau grizus? Susirietusias ankstis ir nudziuvusius stiebus, kuriuos paskiau reikejo nukirpt zirklem, kaip jausmus. Kalbant apie jausmus, tai vakar gavau absoliuciai neikainojama dovana. Kazkur toli, elektroniniam paste, kuris galetu but ir Manhetene, ir Sanchajuj, npl'as paliko siuntini, kaip pats parase - "nemuzikini sveikinima", siek tiek savo verstos prancuzu poezijos. Aloysius Bertrand, toks tuo metu buvo jo vardas. Tai galiu pasakyti, kad istraukiau zemetas rankas is vazonu, kuriam laikui lioviausi piest pinigus ir penkiasdesimt astuoniom sekundem nustojau kvepuot. Gotikines nuotaikos poezija, puiki ir baisi, kaip Haufo pasakos. Labai grazus vertimas. "Ak, kokia palaima naktį, valandai virpant varpinėj, žvelgti į mėnulį, kurio nosis kaip auksinis skatikas!". Vienu zodziu, jausmai susijauke. Bet pasistengsiu nemest kelio del takelio, kartodama teisinga recitatyva: as sodininke Miulere. As sodininke Miulere. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16732