Mano vištoms suteikta visiška laisvė- kur nori ir kada nori, tai ten ir
vaikštinėja, kapstosi. Sodyba nemaža, 2 ha, tai vietos daug. Deja,
laisvė yra ir laisvė žūti. Taip ir nutiko ne kartą- dažniausiai, man
išvykus vištas užpuldavo plėšrūs paukščiai. Grįžęs rasdavau tik
dalį vištos ir krūvą plunksnų pukų. Vištos, pasirodo, turi smegenų,
todėl suprato tragiško įvykio priežastis ir pasekmes. Padarė
atatinkamas išvadas. Ryte, išleistos iš vištidės, jos man esant
kapstosi aplinkui, bet man nueinant, pasileidžia kiek įkabindamos,
pasiplasnuodamos, bėgti. Greitai perbėgusios per plyną lauką, apsistoja
ties krūmais, eglėmis. Ten jos kapstosi, lesinėja, viena akimi
stebėdamos dangų. Pasirodžius suopiui, lingei- skubiai slepiasi po
krūmais, sustinsta kaip skulptūros ant Žaliojo tilto. Įdomiausia yra
tai, kad naujosios, neseniai nupirktos jauniklės vištaitės, dar
nemačiusios vanago, senbūvių vištų pavyzdžiu per plyną lauką lekia
kiek įkabindamos. Bėga kartu ne tik būdamos su senosiomis, bet net
vienos ar viena. Tikriausiai jos nesupranta kodėl reikia kuo skubiau
perbėgti plyną lauką, bet žino, kad reikia. Gal panašiai gimsta
tradicijos, kurių prasmė naujosioms kartoms yra nesuprantamos.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16764