na taip, iki 153 metų mergikės visai nerūpėjo, nes vaizduotė,
pasakysiu jums atvirai, sukosi kituose poerdviuose. Visai nebuvo noro, kad
mane "mylėtų" kas nors ir ultimatyviai nurodinėtų, kaip leisti laiką,
kad reikia tą ir aną sakyti, tą ir aną daryti, kaip aš nesusiprantu,
kaip nerūpi man "niekas". Dabar kiek kitaip - gurkšnoju sau Jack Daniel's
Tennessee viskį, jo kvapas primena ar tai Daniją, ar tai Argentiną,
traukiu kvapnų Don Tomas Sun Grown Rothschild cigaro dūmą, viena ranka
glostau prancūzų mastifsą Mafia, ant Wagner kušetės guli bengališka
katė Burkina, kažkur girdisi Ludwig Van Beethoveno devinoji simfonija...
Ar dabar rūpi mergikės? Pasakysiu irgi atvirai - yra didesnių vertybių
už jas. Ir net nekeista dėl to.  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16764