Varna, sapnuose nekontroliuoju savo omniprezentiškumo. Bet jei ant kalnelio buvau be spiečiaus nekaltų mergelių, tai ten ne aš, o mano alter ego buvo. Arba tu tiesiog nematei to, ko nenorėjai matyti (būna būna, ar prisipažinsi dabar). Šiaip stereotipiškai žiūrint, mes, žmogai ir kiti robliai, labai sureikšminam vizualumą. Po to iki mentalinio išdžiuvimo stebimės, iš kokių fotonais apšviestų ženklų strazdas giesmininkas/tvarkingas šeimos vyras atpažįsta skriaudiką - lizdelio/šeimos židinio ardytoją. Pavyzdžiui, iš nori nenori praeinančios mėlynės (kurią į pušį dėl flikerio užsidirbau), iš Chartan Summa Cun Laude pypkės ar Bailey Curtis Packable Fedora skrybėlės. O kam taip sudėtingai? Be fotonų yra ir kvapai, šeštieji ir dešimtieji jausmai, etc etc --- o mes - matymas, regėjimas, vizijos. Kartais tikrai norisi užsimerkt. Omnikratijos analogų gamtoj pilna, briedi - valdymas siunčiamais iš "centro" nurodymais yra baisiai neefektyvus, senienų seniena, atsirado tada, kai žmogus išmoko kalbėt, sėdėt, ir nosį krapštyt. Tas pats paukščių būrys, iš dalies ir skruzdėlynas arba bičių avilys - decentralacijos pavyzdžiai, kiekvienas socialinis vabalėlis priima pats sprendimą, o žiūrėk, kokia tvarka gaunasi. Veikdamas lokaliai mąstyk/jausk globaliai, t.y. moraliai (moralės kilmė yra socialinė-tinklinė; t.y. moralė formuojasi sietkoj, o ne kelnaitėse). Nu ir pašnekėjau nesąmonių, ar ne? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16764