Aš – benkartas. Mano vardas, bent jau taip mane vadino mamytė, -
Skaistis. Aš užaugau vaikų namuose, nes mano mamytė atidavė mane, kai
man tebovo treji. Nes ji nustojo gauti pinigus, ji taip vėliau sakė, ir
neturėjo už ką pirkti man maistą. O aš gimiau toks rubuilis,
raudonskruostis. Ir toks buvau visą laiką, kol mamytei baigėsi pinigai
ir mane atidavė į vaikų namus. Atsimenqant tuos straipsnius visuose
laikraščiuose apie gaisrą vaikų namuose, kai žuvo visi vaikai ir tik
vienas išsigelbėjo? Tai buvau aš. Tai mes padegėm namus –
neapsikentę nuo prižiūrėtojų, kurie vadino save „auklėtojais“
savivalės. Manėm, jog sudeginsim tuos nekenčiamus namus-kalėjimą ir
būsim laisvi. Kaip skaudžiai suklydom. Prasidėjus gaisrui
„auklėtojai“ užrakino visas duris ir spruko. Aš vienintelis, kuris
pralindau pro grotas – nes jau veik du mėnesiai badavau – nesutikau
eiti vakarais į  „auklėtojų“ pokalbius. Bevelijau mirti, nei patirti
tai, apie ką kankinamai ilgai pasakodavo mano draugai. Juk mes benkartai
– mes niekam nerūpim. Mano vardas Skaistis – taip mane vadino mama,
nes ji tikėjosi... Ko? Sudie, išeinu. Mano draugai sudegė, aš naujam
kalėjime vaikams-benkartams. Neturiu ko prarasti.       

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16764