Pritariu xX. Tikrai teisūs kreacionininkai. Tai patvirtina šis atvejis: Būdama jau kelių metukų dukrelė buvo labai judri ir žingeidi. Ne taip kaip jos šaunusis tėtis. Norėdamas ją apsaugoti nuo visokiausių nelaimingų atsitikimų labai tiksliai ir skrupulingai, neklystančio ir visažinio teisuolio tonu aiškindavau kas galima ir ko ne. Ji tylomis, išplėstomis mėlynomis akutėmis žiūrėdama į mane, įdėmiai klausydavo. Buvau patenkintas savo pedagoginiais sugebėjimais. Nežiūrint to labai atydžiai ją sekiau. Jei būdamas virtuvėje girdėdavau iš kito kambario ją čiauškant- viskas tvarkoje, tačiau išgirdus kelių minučių tylą- sunerimęs eidavau pažiūrėti. Kartą nukėliau ją užsilipusią nuo spintos aukščiausios skalbinių lentynėlės, kartą nuo balkono turėklų(Skubiai pritvirtinau smulkų tinklą), radau užsilipusią ant trečio aukšto atidaryto lango palangės. Net dabar šiurpas ima prisiminus. Blogiausia būdavo tai, kad žinodavau jos galimybes, ką gali ir ko negali, bet praėjus kuriam laikui ji pademonstruodavo naujus gebėjimus. Ant palangės ji sugebėjo užsiruopšti prieš tai pristumusi kėdę. Pirmąjį siurprizą pateikė metukų laiko. Jurga smagiai tripinėjo medinėje lovytėje. Galėjome su žmona ramiai ramiai ją palikti vieną, nes lovytės kraštai buvo Jurgai iki kaklo ir ji jokiais būdais negalėjo iš jos išlipti, iš aukštai nukristi ant grindų. Kartą sėdėjome virtuvėje ant taburečių ir apie kažką kalbėjomės. Staiga žmona nutilo, jos akys iš nuostabos išsiplėtė. Atsisukau pažiūrėti. Kambario tarpduryje ant keturių klūpėjo Jurga. Ji sukrizeno ir be galo laiminga skubiai pradėjo ropoti pas mus. Labai nustebome kaip ji galėjo išlipti iš lovytės ir kodėl nesigirdėjo bumtelėjimo ir graudaus verksmo. Tarp kitko negaliu atsiminti jos verkiančios. Taigi, Stepas po Stepo priartėjome prie esmės. Ilgai ir išraiškingai aiškinau, kad jokiais būdais negalima kišti pirštų į ugnį, nes labai skaudės, be to yra net liaudies posakis- nekišk nagų į ugnį. Baigęs litaniją paklausiau ar suprato ką sakiau ir ar klausys tėtės? Ji suprato. Dėl didesnio vaizdingumo uždegiau žvakutę ir rodydamas į liepsną pakartojau viską iš pradžių, ir pridėjau- neklausantys vaikai gauna per užpakalį. Jurga labai susidomėjusi stebėjo virpančią žvakės liepsnelę, po to staiga palietė ją pirštu. Pajutusi skausmą skubiai atitraukė rankutę ir klausiamai pažvelgė į mane. Jos veidelyje matėsi ir nustebimas ir sumišimas ir trupučiukas skausmo. Bet ne per daug. Pasiūliau dar kartą paliesti liepsną. Jurga tylomis nusirangė nuo taburetės ir nubinzeno į kambarį. Dabar supratau iš xX, kad Reguliuotojas nurodė vaikui daugiau nekišti nagų į ugnį. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16764