Aš labai daug sapnuoju. Jau nuo vaikystės. Ir sapnus atsimenu ryte su nepaprastu ryškumu ir visomis spalvomis. Aišku, su laiku tie sapnai užsimiršta (kaip ir kiekvienas geras ar blogas dalykas). Visai nesvarbu kur ir kada užmiegu - sapnuoju visada ir atsimenu. Bet kartais sapnai būna tiesiog siaubingi. Bet tokio, kurį sapnavau Kalėdų naktį, dar neteko matyti. Silpnų nervų - neskaitykit.Sapnuoju, kad esu kažkokiame artimųjų ryte mieste - gal Kaire, gal Damaske, o gal Beirute. Vaizdai įprasti tiems kraštams. Net kvapai. Kažkoks žmogus man paskiria susitikimą klaidžiame rytietiškame kvartale - ten atseit turėsime aptarti kažkokius svarbius reikalus. Aš atsirandu vietoje anksčiau sutarto laiko (kaip įprastai, kai vykstu į susitikimus). Nusprandžiu nelaukti ir užeiti vidun - toks murzinas baltas vienaaukštis pastatas. Viduj prieblanda, elektros nėra, bet šviesa sklinda pro purvinus mažus langelius. Pastae nieko nėra ir aš pradedu klaidžioti siaurais koridoriais ieškodamos žmonių. Daug kambarių, visų durys praviros, bet jie visiškai tušti - nei baldų, nei žmonių. Išgirstu keistą garsą - lyg pypsėtų kažkia aparatūrą. Einu link to kambario, užeinu vidun. Stovi metalinė lova, prie jos kažkokia aparatūra kaip ligoninėse - tik viskas atrodo be galo sena, apdulkėję. Prieinu arčiau - lovoje guli purvinas senis su rūbais. Ilga žila barzda, tokie pat plaukai, ant galvos - nykštukų kepurė su bumbulu. tik kepurė juodos spalvos, nors bumbulas baltas, tik purvinas. Prieinu dar arčiau ir tada pamatau siaubingą dalyką. Prie stovi lašelinė, nuo kurios plastmasinis vamzdelis pajunkgtas tam seniui į veną. Bet vietoj įprasto skysčio maišelio (na, kur būna vaistai), kažkos raudonas gumulas. Įsižiūriu - ten pakabintas dar negimęs vaiko vaisius iš kurio teka kraujas tam seniui į veną. Senis pakelis ranką ir kelis kartus paspaudžia vaisių - išsunkdamas paskutinius kraujo lašus. Aš išbėgu iš kambario ir suprantu, kad ten, lovoje, gulėjo ne kas kitas o Mirtis. tada atsibudau. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17292