Paskutinėm dienom teko stebėti, kaip žmonės reiškia užuojautą. Visada pasitaiko tokių, kurių liūdesys yra pats didžiausias, jie yra labiausiai nusiminę, kai kada net centriniai liūdėtojai. Kai kurie skambina man ir verkia į telefono ragelį, gal ir nuoširdžiai, o ką man daryti - guosti? Taip pat visuomet pasitaiko žmonių, kurie geriau žino, kaip turiu elgtis, ir visada viską jiems darau ne taip. Turiu nueiti, atnešti, pasirūpinti, turėjau tai padaryti vakar, kodėl nepadariau? O man liūdna, aš neprisimenu, ką turiu padaryti. Kalėdiniu ir Naujuju laikotarpiu gaunu nemažai ir tokių pasveikinimų. Štai vieną gavau nuo Sauliaus Kruopio - "Džiaugiuos kad dar galiu suspėti Jus pasveikinti paskutinį šių metų rytą.... ir labai noriu kad 2010 metais mes dažniau susitiktumėm, nes pagaliau ta didžioji Nidos knyga (ar net albumas...net enciklopedija...specialistai sako nežinia kokiai kategorijai priskirti...) baikta, kuri mano tris metus tiesiog surijo...", "...taigi, pagaliau turiu laiko, savo laiko ir jau pagaliau galiu visus pakviesti pasibendrauti vasario 11d į Vilniaus miesto rotušę, į savo jubiliejų,...". Štai tokie pasveikinimai ir palinkėjimai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17292