Esu sitaip stebejusi stirnaites ankstyva pavasari. Kadangi ziema niekas sodyboje nesilanko, jos nesitikejo seimininku ir , musu dziaugsmui, artejo vis arciau langu... Nuostabus padareliai! Dar labiau manes nesitiki pauksciai, kuomet vasara parvaziuoju pasedeti prie savo upes vingio. Nustebe ir pasipiktine , su triuksmu pakyla i erdve, kol velei prisikalbinu sugrizti ir bendrauti..:) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17292