Pūtė Audenis, kaip jį vadino mano tėvo kaime, nors motina, savo senolių papročių vadindavo jį Aušriniu. Šalo. Vežimai, gurguolės, karietos užkimšo kelią į Šviekšnius - kelią į jūrą, į išsigelbėjimą... "Vilnius žuvo", - šnabždėjo kaimynai, "išsigelbėjo tik oligarchai...", - mąsliai pridurdavo. Buvau mažas, nežinojau nei kas tas Vilnius, nei kas tie Oligarchai. Žinojau - šalta. Audenis mus užklupo netikėtai, nepasiruošus. Kiaulės išgaišo dar rudenį - nuo kiaulių gripo. Vištos išgaišo pernai - nuo paukščių gripo. Antys ir žąsys išskrido į Airiją ir Ispaniją. Tėvai, dirbę Atominėje elektrinėje, liko bedarbiais - jie utilizuodavo atliekas - užkasdavo jas mūsų kieme. Dėl to pomidorai derėjo nuostabiai, bet braškės būdavo karčios. Klasiokai mane vadindavo "atominiu pomidoru", bet dabar tie niekadėjai gulėjo pakelės grioviuose sušalę, be gyvybės ženklų. Cha, cha, cha - pagalvojau aš.... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17292