galvoju, kad neverta naujų metų naktį nueiti miegoti prieš dvyliktą, nes saliutai vis tiek pažadins, ir kuo ilgiau bus miegota, tuo sunkiau užmigsi. šiemet užsnūdom prie televizoriaus, nes paskutinė metų savaitė buvo sunki, ypač man - vakar grįžau iš darbo apie pusę aštuonių, vyras buvo visai bebiagiąs kepti citrininę vištą, beje, labai vykusią, jam kartais užeina įkvėpimas ir labai gerai pasiseka koks naujas receptas, ne, ne improvizacija, tokio lygio dar nepasiekė, bet kas nors dažniausiai iš interneto. tai va, baigė jis kepti tą citrinvištę, skaniai prikirtom, atsisėdom prie televizoriaus ir pernelyg patogiai įsitaisėm... o kažkuriais metais, prisimenu, sėdėjau studentų bendrabutyje, savo kambaryje viena ir belaukdama ateinant naujųjų skaičiau Šatėnus. taip įsigilinau, kad visai užsimiršau ir saliutų garsas pažadino kaip iš miego, prisiminiau, kad taigi naujanaktis dabar. po dienos kitos sužinojau, kad kitame kambaryje kitame aukšte viena sėdėjo viena mano draugė, viena sėdėjo, gėrė raudoną vyną ir verkė, kad viena ir vieniša. nu kaip gaila, būtume galėję sau pasiplepėti ir jai nebūtų reikėję raudoti. aš jau buvau išmokusi neverkti iš vienatvės ir spjauti į naujuosius, aš gi vyresnė. bet nežinojau. ir ji nežinojo. ir ko tik per tuos naujus nepasitaiko, kartais sėdi kokia mergina, ir graži, ir protinga, o verkia -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17292