O aš įsipyliau brendžio ir irgi karts nuo karto metu žvilgsnį pro
langą. Niekas nesikeičia (nuo to, kad aš metu žvilgsnį). Tie patys
katinai, tie patys bomžai, kurie karts nuo karto ištuština mano
peleninę lauke (aš net rūkau trumpiau ir palieku ilgesnes nuorukas, kad
jiems daugiau tabako tektų). Tos pačios lenkės vienuolės
nueina-pargrįžta. kartais jos stumia vežimėlį su neįgalia vienuole, o
kartais, kai nestumia vežimėlio, plasnoja savo juodais apsiaustais ir
čiauška lenkiškai - nieko nespėju suprasti, nes jos pralekia pro langus
viršgarsiniu greičiu. Vis tie patys kaimynai stato mašinas po langais -
kai rūkau lauke - pasisveikina. Vis tie patys tėvai atveža savo
trylikametes dukras į ūsų name įsikūrusius modelių namus. Karts nuo
karto užsuka į mano ofisą ir klausia, ar ne čia modelių agentūra.
Tėvų (90 procentų lydi tėvai, o ne mamos) akys žiba nuo tuoj tuoj
susikrausinčių turtų, mergaičių akys - padėrusios. Mandagiai atsakau,
jog skaitytų skelbimą ant durų - juk lietuvių kalba, bliat, parašyta -
ARCHITEKTŲ BIURAS. Jie suglumsta. Tada paaiškinu, kad reikia eiti iki
bromos, o ten surinkti numerį domofone ir jus įleis. Kaip visada užeina
keisti tipai ir tipės ir klausia "kur Tatjana?". Pavargęs nuo šitų
kankintojų atsakau, kad Tajana yra draudimo kompanijoje, kuri yra UŽ
bromos. Jei esu prastos nuotaikos, prieš paaiškindamas klausiu: "Jūs
ką, bliat, lietuviškai skaityti nemokate?". Bet kai esu prastos
nuotaikos. Kaip visada karts nuo karto užsuka taipogi keisti tipai ir
tipės - "mes susitarėme su advokatu". "Ne, sakau, jie dar toliau,
trečios durys". Jiems niekada nesakau "bliat, skaityti lietuviškai
nemokate?". Nes jei ieško advokatų, tai ir taip gyvenimas nesaldus. Kaip
visada, praeina kaimynė iš trečio aukšto su vaikais, jios sūnui
penkeri ir jis visda paskambina skambučiu prie mūsų durų. Šiaip. Ir
kaip visada, mama ji subara. Dažnai ateina Leonas - jis turi ilgą ilgą
žilą barzdą ir dvynuką brolį, kuris irgi turi ilgą ilgą žilą
barzdą. Jo brolis sunkiai serga, o Leonas dažnai ateina išgėręs. Kai
jis išgėręs - verkia. Visai kaip aš. Todėl mes ir draugai, nors jis
vyresnis už mane 25 metais. Jis - savanoris meninikas fotografas. Gal dėl
to ir graudus? kaip visada, kai išeinu parūkyti, kitoje gatvės pusėje
vaikai iš vaikų namų (stilistiškai negerai skamba) šaukia man
"Kalėdų seneli, Kalėdų seneli". Jie kaulija saldainius, Coca-Cola ir
karts nuo karto prašo padovanoti kompiuterį. Saldainių ir Coca-Colos
gauna. Kartais apžiūri mano mašinos vidų ir jei ten yra kas nors
vertingo - išsiprašo. Atiduodu - o ką daryti? Kaip visada prie ofiso
sustoja vienas iš mano klientų - jau nemoka kokius penkerius metus, aš
jam darau projektus, bet jis yra (taip jis nusprendė) mano draugas.
Savaitgaliais važinėja Porsche džipu, o darbo dienomis Jaguar'u su
vairuotoju. Turi ten barą - geria visą dieną ir sapalioja apie Lietuvos
atgimimą. Kaip visada rytais - apie 8.45 praeina Kazachstano ambasodos
porelė - veda vaiką į darželį. Bet jie niekada nesisveikina, nors
matomės jau ketverius metus:( Gatvės valytojai per tą laiką pasikeitė
tris kartus - bet visi mandagūs - ryte sveikinasi.Žiūriu pro langą -
nuobodu.Važiuosu namo - žmona balandėlių išvirė....   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17292