aš taip pat nuoširdžiai galiu tavęs paklausti: o kaip prie to priprasti, prie tų idiotų gatvėje, įstaigose ir valdžioje? aš nepriprantu. nežinau, kaip neišsigąsti, kai į mane dideliu greičiu atlekia mašina. kaip nesusinervinti valdiškoj įstaigoj, kai tavęs žmogumi nepalaiko - aš pakeliu toną ir pradedu dėstyti įstatymus. idiotai valdžioje? nežinau, ką su jais daryti, atrodo beviltiškai, bet priprasti irgi negaliu, užtat mąstau, nervinuosi ir šneku :). sakai, Anuškos situacija specifinė? o iš kur žinai, kad kito žmogaus situacija nėra specifinė, kad ant jo neužvirtęs rūpesčių ir nelaimių kalnas ir kad jis ateina į Šatėnus ne tam, kad galėtų nors trumpai atitrūkti nuo savo bėdos ir pailsėti galvodamas ir kalbėdamas apie ką kita? aišku, tai kraštutinis atvejis, daugelis atvejų būna smulkesni. bet juk gyvenimas ir susideda iš smulkmenų. tau juk irgi ne vis tiek, ar išėjusiai iš savo kiemo pirmas sutiktas žmogus nusišypsos ir pasakys: "koks gražus oras šiandien", ar paniekinamai nužvelgs ir drėbs: "fui, kokia sena šliucha"? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17292