šiandien kalbėjau su tikra katalike. Ji irgi manimi nepatikėjo kai
pasakiau, kad jei nebūtų patikėjusi savo gyvenimo į Kubiliaus rankas,
bet būtų patikėjusi jį Dievui, tai nereiktų dabar kaltinti  Kubiliaus.
Tarsi tik jis būtų atsakingas už kiekvieno gyvenimą ir  tik jis turi
prisiimti visą atsakomybę. Kai susergam tai irgi su tuo pačiu patiklumu
visą savo gyvenimo likutį su visu patiklumu  atiduodam į  balto  chalato
rankas - še, imkit ir tvarkykit. Bet  tik ne Dievui, už mus paaukojusiam
didžiausią auką, kad tik mus išgelbėtų nuo visų vargų, kaltinimų
ir  skausmų. Pagedusi ateistų materialistų gentis. Sakiau, kad netgi
pavydžiu tiems kurie turi ką keikti ir kaltinti... Jei kas būtų
įstrigęs į tokias klaikias situacijas kaip aš buvau įstrigus vienu
metu Londone, kai jau nieko savo jėgomis  nebegali padaryti, kai  greta
nėra nei Kubiliaus, nei kitų, kuriuos galėtum apkaltinti iš nevilties,
kai tik Dievo stebuklas tegali tave iš tos situacijos ištraukti,   tai
imi galų gale ir patiki savo gyvenimą Tam, kuriam jis faktiškai ir
priklauso . Bet ar būtina taip įstrigti, kad galų gale apsispręstum?
Štai klausimas koksai. O juk ir iki tol laikiau save tikinčia ir
varinėdavau Dievą į medžius prašydama įrodymų, prašydama stebuklų
sau ir kitiems. Jie vykdavo, o mano ego man vis tiek paaiškindavo, kad tai
gal tik sutapimas ar dar kas... Sunku ką nors įtikinti. Kartais, atrodo,
kad netgi  beprasmiška. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19201