D.Pūras: „…grįžkime į 1972-uosius. NEDAUG žmonių tuo metu Lietuvoje suvokė Kalantos aukos prasmę.“ Tenka pripažinti, kad to nesuvokė „hegemono“ partijos nomenklatūra, jai pavaldūs kagėbistai ir priversti tokiems patarnauti psichiatrai. Ne visus profesorius medikus pavyko priversti pasirašyti po tomis niekingomis išvadomis, o tik tuos, kurie buvo sovietiniai „prof-ai“ arba „prof-anai“. Reikėjo turėti labai tiesų, nelinkstantį stuburą, kad išdrįstum tada ištarti „nesu tikras dėl Romo Kalantos ligos“. Kas jau kas, o sovietiniai psichiatrai gerai žinojo, kaip nuo tokių laisvamaniškų minčių tuomet būdavo „psichuškėse“ pagydoma. Niekas negalėjo norėti „morka pavirsti“. Kauno 1972 m. įvykiai tuomet sukrėtė visą Lietuvą ir gerokai išgąsdino okupacinio režimo kolaborantus. Labiausiai buvo drebama: „O ką Maskva pasakys?“ Drebama dėl savo aukštų postų, minkštų kėdžių ir tų privilegijų, kurias negailint buvo žarstoma labiausiai susirietusiems ir atkakliausiai bešliaužiojantiems prie okupantų kojų. Spec. parduotuvės su spec. aprūpinimu, valdiški butai ir netgi telefonai be eilės, talonai naujiems automobiliams ir kitam deficitui, kelialapiai vasarą ten, kur eilinis iš liaudies tik pasvajoti tegalėdavo, rekomendacijos atžaloms studijuoti teisę, teisinę mediciną ir t.t. Viso to sovietinio gerbūvio „hegemono“ nomenklatūrai komentare neišvardinsi. Esu nemažai komentavęs apie tas komunistinio „elito“ privilegijas ir galimybes. Interneto archyvuose tai išlikę… -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19732