pasirodo, tuom ir baigesi. jo paklause kaip jis jautesi, kai austrija nustojo buvus austrija, o tapo vokietija. sake jautes melancholija, liudesi. o dabar moterys susibure tam, kad prakistu toki istatyma: persileidimo atveju, jei nestumas buvo bent dvylika savaiciu, kudikis turi buti registruojamas kaip gimes ir numires, su vardu, palaidotas kaip pridera ir buti laikomas zmogumi. toms moterims nepakalnka sirdy nesiot to nepazinto kudikio atminima ir nuolat save kankinti speliojimais koks jis butu uzauges (grazus, garbanotas ir talentingas, be abejo). joms butinai reikia, kaip issireiske vienas komentatorius, apkrauti ir taip apsikrovusias gyventoju registravimo istaigas. keista, paprastai zmones kratosi biurokratizmo, o sioms moterims norisi popieriuko dar vieno. is vienos puses, pagalvoji, kaip tose salyse (siuo tveju australijoj) isisamoninta pagarba zmogui. antra vertus, tai susireiksminimas ir megavimasis tusciais beprasmiais dalykais. ir kitu sokdinimas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19732