" O noras viešumo geriausiu atveju rodo tai, kad subjektas nepasitiki savo jėgomis susitvarkyti su konflktine situacija pats, o galbūt netgi apskritai atsisako tokios pareigos, nes "nenori teptis rankų". Kaip tai veikia pas mus valstybėje - puikiai matome. Kada situacijas doroja, o tiksliau selektyviai "aploja" žiniasklaida, vargu bau įmanoma tikėtis rimto atsako, požiūrio ir atsakomybės"- labai gražios deklaracijos. Galėtumėte, tamsta, pretenduoti į šventuosius. 
Ar nėra tekę susidurti, bent mūsų Lietuvėlėje, su įvairių paslaugų teikėjų (mobilios komunikacijos, bankai, elektros tinklų įmonės ir kt.) SĄMONINGAI sukurta sistema, kad, iškilus problemikei, pasiekti asmenį, aukštesnį negu tas eilinis "operatorius" (ypatingai, jei gyveni provincijoje) reikia tiek daug pastangų, kad dažniausiai renkiesi vieną iš variantų:
-nusispjauni ir "teisybės" nebeieškai - o paslaugų teikėjui tą ir reikėjo pasiekti;
-iškolioji "operatorių", nors ir suprasdamas, kad jis čia niekuo dėtas;
-sieki viešumo, tuo pačiu auklėdamas jau ne "operatorių", bet paslaugų teikėją.
Jei paskolinai Petrui 10k, o jis, atėjus skolos grąžinimo terminui, pasiunčia tave toliau, imiesi veiksmų tuos 10k susigrąžinti. Ar labai nekrikščioniška bus, jei apie Petro nachališkumą pagarsinsi aplinkiniams? Ar geriau tyliai ""išsimušti" savo pinigėlius, o ant to paties grėblio tegu lipa kiti?  
Sultingo sekmadienio.
Arvyds