Sutinku, kad Jablonskio laikais buvo irgi panašiai, nes kalbos sąlygos buvo ir šiek tiek panašios (ji pradėjo savo natūralią, pašalinių neveikiamą raidą). Panašiai turime ir dabar. Deja, per 50 metų daugelio kalba suprastėjo. Tarkime, kalba lyg lietuviškais žodžiais, bet visa kita yra svetimas. Antra vertus, jeigu anksčiau buvo "mada" kalbėti rusiškomis frazėmis, dabar visi puolė į anglų kalbą. Anksčiau keikėsi tik rusiškai, dabar "kietumo viršūnė" yra nusikeikti angliškai ar ką nors įterpti angliškai. Taigi patys su savimi ir su savo kalba elgiamės lyg prostitutės. 

Visose kalbose yra vadinamoji norminė, taisyklinga, aukštuomenės, išsilavinusių žmonių kalba ir gatvės, neoficialioji kalba. Bet juk su guminiais baitais ir prėimimą neinama, taigi ir gatvės kalba nekalbėsi iš tribūnos. Viskam sava vieta.

Nesvarbu, ar tai kirčiavimas, ar rašyba ar kokia kita kalbos sritis. Visur galioja vienodos taisyklės, t. y. pirmiausia nuoseklumas. Pats esu vertėjas, ir kai tenka versti į užsienio kalbą, ypač žodžiu kalbančius lietuvius, kartais siutas ima, nes sėdi ir mąstai - o ką jis čia šneka ir ką jis nori pasakyti...

Būtų galima kalbančiuosius laikyti savotiškais kalbos "specialistais", jeigu turėtų kalbos jausmą. Deja, to jausmo nėra, nes aplinka nėra grynai lietuviška. Dauguma televizijų yra rusiškos, augama irgi mišrioje kalbinėje aplinkoje. Juokingiausia, kad kaime žmonės kalba daug taisyklingiau ir turi daug stipresnį kalbos jausmą negu įvairiausi profesoriai ir visokie grietinėlės atstovai. 



"Ruta" <rutapeter@online.de> wrote in message news:h3frv0$j7v$1@trimpas.omnitel.net...
> KJL schrieb:
>> 1. Bandau jau daugelį metų suprasti nesuvokiamą pagiežą kalbininkams. Suprantu diskusijas, ginčus neaiškiais atvejais, bet šiuo atveju remiamasi tik kažkokiais subjektyviais "įsitikinimais", su kuriais net neįmanoma diskutuoti. Labiausiai į akis krinta tai, kad daugiausia nepasitenkinimų reiškia "beraščiai" - tokie net reikalauja atsisakyti nosinių ar ko nors, nes jiems tai yra pernelyg sunkiai suvokiama. Tokiu atveju reikėtų atsisakyti daugelio mokslų, kurie yra kam nors nesuvokiami, sunkiai išmokstami. Beje, kiek teko domėtis, kažkodėl tokių beprasmių nuomonių dėl kalbos vartojimo kyla tik tose valstybėse, kurių natūrali raida buvo sutrikdyta. Taigi vėl grįžtame prie tų "beraščių", kurie nesuvokia, kad kalba nėra vien žodžių kratinys, pasakytų kaip nori, kur nori ir kada nori, kurie kalba ar rašo kažkuo, kas primena kartais kažkokią maišalynę, t. y. nei kokios nuoseklios logikos, nei kokios nors kalbos sistemos. Deja, kad 
> ir kiek būtų garbinamas anglų kalbos tobulumas, vis dėlto ir joje privalu laikytis tam tikrų normų ir reikalavimų. Tas pats ir kituose moksluose: yra tam tikros taisyklės, tam tikri reikalavimai ar normos, ir jeigu jų nesilaikoma, mokslo nelieka.
> 
> Manyčiau, kad priežastis yra nevienalytė ir didele dalimi tai tikrai yra 
>  žmonių, kurie kalbą suvokia išskirtinai kaip kažkokį vartojamąjį 
> dalyką (ar, gal būt net būtų tiksliau pasakyti - kalbos iš viso kaipo 
> tokios nesuvokia)priešinimasis kažkokiom (bet kokiom?) naujovėm, ypač 
> jeigu tai reikalauja kokių nors pastangų. Nemanau, kad Jablonskio 
> laikais buvo kitaip.
> 
> Tačiau matau ir nemažą pačių kalbininkų kaltės dalį, kai ->
>> 2. Visi mokslai, kuriuose nėra kokių nors apčiuopiamų įrodymų, kad balta yra tik balta ir ne kitaip, yra aprašomieji ir norminamieji. O kalba yra tradicija ir susitarimo dalykas.
> 
> tai pateikiama ne šitaip, o kaip vienareikšmiškas liepimas sakyti tik 
> taip ar anaip. Žmogaus kalba yra viena iš esminių jo, kaip asmenybės, 
> sudėtinių dalių, ir kol yra tą kalbą natūraliai vartojančių žmonių, tol 
> ji ir vystosi - dažnai ne visiškai pagal kalbininkų sudėliotas 
> (susitartas ;) ) taisykles. Kai tokiu atveju kalbininkas(-ai) 
> neklystančio autoriteto tonu _iš viršaus_ liaudžiai sako ir duoda 
> suprasti, kad galima sakyti tik taip ar anaip, pasipriešinimo emocijos, 
> mano supratimu, yra visiškai natūralios. Galbūt čia kalbininkai kaip 
> "kasta" srebia tik keleto tam tikrą padėtį užėmusių konkrečių asmenų 
> privirtą košę, nežinau. O bet tačiau lietuvių kalbos specialistų kalvė, 
> VU, galėtų savo studentams per studijas įdiegti daugiau pagarbos gyvam 
> žodžiui ir neišleisti (ar bent jau stengtis neišleisti) bakalaurų, 
> šventai įsitikinusių, kad tai, ką jie išgirdo (ar mano esą išgirdę) per 
> paskaitas - tai šventa, nepajudinama ir amžina tiesa.
> 
>  Šiuo atveju lietuvių kalba ir net mūsų kalbininkai niekuo neišsiskiria 
> iš kitų Europos ar pasaulio kalbų. Pilna tautų ir kalbų,
>  neturinčių net mums įprastų tarptautinių žodžių ar svetimybes 
> keičiančių savais žodžiais. Ir pavyzdžių nereikia ieškoti toli.
> 
> Na, šiuo atveju, rodos nekalbėjom apie svetimybių vartojimo problemas, o 
> apie kirčiavimą :)) Bet jei kalbėsime apie svetimybes ir tarptautinius 
> žodžius, tai manyčiau, kad kalbininkų darbas yra padėti specialistams 
> kurti reikalingus naujus terminus. Šitas darbas yra labai svarbus ir 
> vertingas, nes kalba, nesugebanti žengti koja kojon su tuo metu aktualiu 
> gyvenimu lėtai, bet garantuotai išmiršta. Tačiau užsidarius grynojo 
> mokslo dramblio kaulo bokšte pagal jiems žinomas taisykles nuleidinėti 
> terminus "iš viršaus", kas, deja, bent jau praeityje buvo gausiai ir su 
> užsidegimu daroma (aš asmeniškai šiuo klausimu pastaraisiais metais 
> tikrai pastebiu teigiamų pokyčių)yra labai kontraproduktyvu ir tik pila 
> alyvos į tą natūraliai rusenantį pasipriešinimą naujovėms.
> 
> 
>> 3. Kiekvienas savo srities specialistas įsivaizduoja esąs "svarbesnis" už kitus, kurie nėra tos srities specialistai. Tai yra normalus dalykas.
> 
> Aš sakyčiau, tai yra labai paplitę. Bet jeigu specialistas suvokia save 
> ne tik kaip specialistą, bet ir kaip žmogų ir asmenybę, tai šiek tiek 
> kuklumo nekenkia :))
> 
> Juo labiau, kad kalbininkai šiuo požiūriu yra visgi išskirtinėje 
> padėtyje, nes kiekvienas kalbantis žmogus tam tikra prasme laiko save 
> tos kalbos "specialistu". Tai iš tikrųjų labai dažnai klaidinga nuomonė, 
> priešingu atveju mokyklas vaikai turėtų baigti tik lietuvių kalbos 
> pažymiu "labai gerai", tačiau tai nekeičia subjektyvaus požiūrio.
>